Prof. Rasa Čepaitienė: Mūsų humoras. Ar apie viską galima juokauti?

- Ar mes, lietuviai, mokame juokauti? Ką manote apie mūsų humoro laidas?

- Mano nuomone, geras humoras yra intelektualus humoras, kai žaidžiama poteksčių ar prasmių sąskambiais, paradoksu. Lietuviškas humoras gali būti labai įvairus, priklauso nuo to, kuris juokauja, kokiai auditorijai juokauja, bet ta masinė auditorija, tas masinis humoras, yra ganėtinai žemo lygio - jis arba sukasi apie antrą galą, arba yra kaip nors angažuotas, su tokia valdžios palaikymo prasme, ką mes matome iš „Dviračio šou".

Aišku, nenoriu apibendrinti - jie lyg ir šaiposi iš politikų, bet tos pašaipos tokios specifinės, ir kartais netgi nejauku tai klausyti, nes, viena vertus, visai nejuokinga, kita vertus, atrodo nei šis, nei tas - nelabai supranti, ką norėta tuo pasakyti.

Bet prisiminus, tarkime, tą virsmo laiką - Sąjūdžio metus, visuomenei svarbius perversmo laikotarpius, kai keičiasi vertybės, gyvenimo supratimas, tada humoras atlieka labai svarbų vaidmenį. Galime prisiminti, kaip sovietmečiu buvo išsikerojęs anekdotų žanras. Visuomenėje, kuri visaip užspausta, nėra viešosios erdvės laisvos, bene vienintelis nelegalus ar pusiau legalus būdas pareikšti, ką tu išties galvoji, buvo anekdotas.

Manau, kad šiais laikais ano meto antirežiminių, antisisteminių anekdotų atitikmuo yra tie vadinamieji memai - per vizualinę kultūrą, per piešinukus ar tai video atsiranda tas komiškas efektas, atsiranda šaipymasis iš politikų, parodant jų ydas. Tie paveiksliukai ar anekdotai yra anoniminiai - mes nežinome, kas jų autoriai, jie plinta socialiniuose tinkluose.

O tai sakyčiau yra tam tikras signalas, kad mūsų visuomenė irgi nėra laisva, kad mūsų visuomenėje nėra žodžio laisvės, nėra tos atviros įvairioms nuomonėms viešosios erdvės, todėl atsiranda tos partizaninės, šiek tiek pogrindinės humoro formos.

O tas oficialusis, rodomas per žiniasklaidą ar televiziją humoras, manau, nukreiptas kaip tik į galios diskurso stiprinimą, ir kitų, neįtinkančių, tramdymą, niekinimą bei patyčių kultūros įtvirtinimą.

Galbūt tai yra platesnė problema, nes pastaruoju metu pastebiu, kad visi vieni kitus įtarinėja, kaltina, visi vieni iš kitų tyčiojasi ir tada jau pasidaro tokia klampynė, tokia pelkė, kai nebeatskirsi, kur yra teisėtas pasipiktinimas, išreikštas kad ir humoro, pašaipos forma, o kur tiesiog žmogaus niekinimas.

Ir tai abipusis veiksmas, kai iš valstybės vadovų pusės matyti mėginimas patraukti per dantį visuomenę (tuo ypač pasižymi Ingrida Šimonytė), bet visuomenė irgi atsako tuo pačiu. Tokiu atveju tai nebėra tas sveikas, gydantis ar kažkaip problemas apibrėžiantis humoras, bet tai jau tampa tam tikra kito žmogaus atmetimo forma, kai visi su visais tampa priešais.

Tada ta pašaipa, tas juokas toks juodas, jis tampa priemone žmogų iš esmės dehumanizuoti, nepripažinti jo teisių, apskritai buvimo žmogumi, jo autonomijos.

- Ar apie viską galima juokauti? Turiu omeny atlikėjo Vaido Baumilos sukeltą skandalą, kai jis socialiniuose tinkluose pajuokavo apie tragiškai Kaune susideginusį Romą Kalantą, pasiūlęs „pamiršti visus už*susį Kalantos bajeriuką".

- Manau, tai truputį kitas reiškinys. Čia jau nebe humoras. Tai yra ta vadinamoji postmodernistinė dekonstrukcija. Kai ardoma viskas. Iš dalies, kai žlugo sovietų sistema, tas ardymas vyko savaime, natūraliai. Bet tuo buvo neapsiribota - ir toliau viskas yra ardoma: ir nacionalinis pasakojimas, ir tie herojai, ir simboliai - iš esmės bet kas, daugybė dalykų.

Mes matome, kad tuo užsiima šiuolaikinė inteligentija, vadinamieji viešosios nuomonės formuotojai, kurie kaip tik, atrodytų, turėtų telkti, konsoliduoti kažkokius simbolius, o mes ir toliau matome tą ardymą. Tai atrodo madinga, drąsu laužyti kažkokius mąstymo stereotipus - šiuo atveju, matyt, einama tuo keliu.

Kita vertus, kalbant apie šį konkretų atvejį, tai yra bandymas prisidengti ar pridengti tai, apie ką pas mus nedrįstama ar labai nenorima kalbėti - tą neįvykusią desovietizaciją. Ir mūsų tas didysis pasakojimas, kad buvome okupuoti, kad mus užėmė, skriaudė, ir mes tokie šaunūs - išsivadavome, toks į laimingą pabaigą orientuotas pasakojimas, jis labai linksta užtušuoti daugybę kitų nepatogių klausimų, pavyzdžiui, pačių lietuvių dalyvavimą kolaboruojant su svetimu okupaciniu režimu, pačių lietuvių dalyvavimą represijose prieš kitus lietuvius.

Mūsų ta desovietizacija labai vėluojanti daugiau nei 30 metų, kai kovojama su, tarkime, S.Nėries vardo gatvėmis ir panašiai nekeliant esminių klausimų - kas yra mūsų teisėsaugoje, mūsų kitose struktūrose, kokie tai žmonės, kodėl iki šiol yra įslaptinti KGB sąrašai.

Tad šia prasme tas humoras gali būti tam tikra priedanga ar signalas, siunčiamas visuomenei, tos patyčios: aš leidžiu sau tyčiotis iš jums brangių dalykų ir ką jūs man padarysite. Tai galios įtvirtinimas, demonstravimas. Tai yra labai pavojinga, nes tada klausimas - kokios ribos, kas apskritai dar likę, iš ko negalima tyčiotis.