1 nuotr.Austrijos žydas, 1939 m. ištrūkęs iš nacių konclagerių ir emigravęs į JAV, Brunas Betelheimas (Bruno Bettelheim) ten padarė sėkmingą akademinę ir profesinę psichoanalitiko karjerą.
Labiausiai žinomas darbais apie autizmo psichogenezę. Remdamasis savo stebėjimais konclageriuose, kuriuose kaliniai būdavo greitai nužmoginami ir palaužiami, jis sukūrė teoriją, kad autizmo priežastys slypi ne genuose, o kūdikio tėvų, daugiausia motinos, abejingame ar net smurtaujančiame santykyje su vaiku.
Mėgindama tokiomis nepalankiomis sąlygomis išgyventi, vaiko psichika esą visas vidines jėgas nukreipia į gynybos mechanizmų kūrimą ir tampa panaši į tvirtovę, į kurią nebegali prasiskverbti niekas iš išorės. Tačiau kadangi ginantis nuo priešiško pasaulio niekam daugiau dvasinių resursų nebelieka, ši tvirtovė tampa tuščia, iš esmės nebeturinti ko ginti, nes vaiko asmenybė ir adekvatūs santykiai su aplinkiniais nesusiformuoja.
Ši teorija daugybės klinikinių tyrimų vėliau buvo paneigta, ypač apginant motinas nuo nepagrįstų kaltinimų ir šlykščių analogijų su naciais. Tad kodėl dabar ją prisiminiau, nes maža ko buvo prisvaigta ir pridirbta ilgoje ir klaidžioje mokslo raidos istorijoje?
O todėl, kad mūsų valdžia neseniai pasigyrė kelianti finansavimą gynybai iki 5-6 proc. nuo BVP, kas, specialistų teigimu, turėtų sudaryti kažkur trečdalį metinio biudžeto. Tai būtų įmanoma pasiekti tik keliant mokesčius, arba toliau skolinantis užsienyje.
Nesakau, kad nereikia skirti pinigų gynybai, nes matome, kokia neraminanti padėtis regione.
Tačiau, viena vertus, ar visi tie pinigai tikrai bus panaudoti skaidriai ir racionaliai, su reikalo išmanymu?
Antra vertus, ar besiginkluodami ir dėl to apleisdami bei aukodami visas kitas valstybės funkcionavimui ir išlikimui gyvybiškai būtinas sritis, mes ilgainiui netapsime panašūs į tuos Betelheimo įsivaizduotus autistus?
Lietuvos demografinė padėtis baisi, gimstamumas krenta kasmet, tačiau sprendimų priėmėjai į tai toliau spokso abejingai, lyg tos nemylinčios ar sadistiškos motinos, ir nemato tame jokios problemos. Ar tikrai, apsiginklavus iki ausų (arba galbūt tuos pinigus ištaškius „auksiniams šaukštams"... ), išvis beliks kam ir ką beginti?
Ir kaip čia ne prisiminus garsiosios Vinstono Čerčilio frazės, kai jis, paklaustas, kam karo metų biudžete numatė lėšų ir kultūrai, atsakė maždaug taip: o už ką daugiau mes kovojame?
