Regina Kvašytė: Latviai į gyvenimą žiūri racionaliau nei lietuviai

- Likimas jums lėmė gimti, augti ir mokslus baigti Latvijoje, nes tėvui Augustui, kuris buvo politinis kalinys, iš tremties Intoje nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tad lietuviškai kalbėjote tik šeimoje. 27 metus pragyvenusi Latvijoje, su šeima grįžote į Šiaulius. Esate abiejų baltiškų šalių vaikas?

- Taip, todėl labai aiškiai galiu skirti žodžius „gimtinė" ir „tėvynė". Mano gimtinė yra Latvija, kurioje esu gimusi, o tėvynė - Lietuva, nes tai mano tėvų, kurie abu buvo gimę Lietuvoje, žemė.

Visa mano mokslinė veikla tiek Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, tiek Latvijos universiteto Latvių kalbos institute remiasi lietuvių kaip gimtosios kalbos ir latvių kaip gimtinės kalbos lyginimu. Dar Latvijoje būdama stengdavausi kreipti dėmesį į panašumus ir skirtumus, bet kai pradėjau dirbti ir Lietuvoje, pasukau į gretinamuosius abiejų kalbų tyrimus.

- Lapkričio 18-oji yra Latvijos nepriklausomybės diena. Kaip, jūsų akimis, Lietuva pamini Latvijos dieną?

- Mūsų asociacija „Baltų centras", beje, įkurta Šiauliuose lapkričio 20 dieną, tad kaip tik šiemet įkūrimo dvidešimtmetį minėsime, visada pamini Latvijos nepriklausomybės dieną. Šįkart šventei sujungsime abi datas. Rengiame koncertą vienoje iš Šiaulių bažnyčių - iš Latvijos, iš Cėsių, žada atvažiuoti pučiamųjų orkestras, gal dar prisijungs ir muzikantai iš Jelgavos, gros ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokiniai.

Šiaulių „Laiptų" galerijoje bus atidaryta Liepojos menininkų paroda - ši galerija kiekvienais metais lapkričio 18 dieną vienaip ar kitaip pasikviečia latvių kolegas. Žinau, kad ir Vilniaus universitetas, kuriame yra latvistų, organizuoja kažką panašaus į „protmūšį". Renginių Latvijos dienai, matyt, bus visoje Lietuvoje, tik gal dar neturime visos informacijos.

- Kokius latvių ir lietuvių tautų skirtumus ir bendrumus, be to, kad esame vienintelės išlikusios baltų šalys, išskirtumėte?

- Tai sudėtingas klausimas. Man ir viena, ir kita tauta yra itin artima, gal todėl ir nepastebiu kažkokių didelių skirtumų. Išskirčiau galbūt tai, ką esu ne kartą minėjusi, kad latvių yra šiek tiek racionalesnis požiūris į gyvenimą, o lietuviai - jausmingesni, emocionalesni. Panašumų turime daug: ir toks pats liaudies tradicijų puoselėjimas, ir gamtos meilė, ir šeimos vertybės.

- Lietuvoje latviai neretai pavadinami „žirgo galva". Ar juos tai žeidžia?

- Latvių, kurie neturi ryšių su lietuviais, arba kuriems lietuviai nėra papasakoję apie menkinamąją šio posakio reikšmę, manau, toks pasakymas visai nežeidžia, nes jie nelabai supranta apie ką kalbama.

Visaip yra aiškinama, iš kur pasakymas „žirgo galva" atsirado. Aš esu linkusi tai sieti su versija, kuri man yra pati logiškiausia, kad šis posakis turi atvirkštinę kilmę - taip latviai kažkada vadino lietuvius. Reikia prisiminti istoriją ir tuos laikus, kai lietuviai važiuodavo dirbti į Latviją pas ūkininkus ir atlikdavo ten juodžiausius darbus. Žodis „zirgs" latviškai reiškia arklį - tad latviai lietuvius darbo jėga laikė ir pravardžiavo „zirga galva". Lietuviai nugirdę panašų žodį „žirgas", posakį perėmė, bet pirminės reikšmės nelabai suprato. Tad latvius vadindami „žirgo galva" lietuviai apsijuokia patys, nes būtent lietuvio pravardė Latvijoje buvo „zirga galva".

- Ar Lietuvoje pakanka informacijos apie Latviją? Kokį dėmesį latviams rodo mūsų nacionalinis transliuotojas?

- Tikrai nepakanka. Apie tai metų metais kalbame, kalbame - ir niekas nesikeičia.