Akimirka, kai įtampa pasiekia apogėjų

Futbole yra kažkas panašaus, dvikovas ginklais jame atstoja 11 metrų baudiniai. Trumpi aukščiausios įtampos epizodai, kuriuose dalyvauja du žmonės, o nugalėtojas yra tik vienas. Tokios futbolininkų dvikovos vyksta nuo XIX amžiaus, bet praėjo daug laiko, kol atsirado kolektyvinės akistatos - baudinių serijos, pastaruoju metu nulemiančios didžiųjų turnyrų nugalėtojus.

Airio išradimas

2021 m. Europos čempionate baudinių serijų prireikė ketveriose atkrintamųjų varžybų rungtynėse, tarp jų - pusfinalyje ir finale. Italai būtent tokiu būdu pusfinalyje įveikė ispanus, o finale - anglus. 2022 m. pasaulio čempionate serijų buvo dar daugiau - penkios. Kas taps čempionais, vėl nulėmė baudiniai, argentiniečiai tik po jų palaužė prancūzus. Taigi baudinių serijos tapo „tiesos akimirkomis" dviejuose pastaruosiuose didžiuosiuose turnyruose.

Už tokias akimirkas turėtume būti dėkingi Airijos verslininkui ir vartininkui mėgėjui Viljamui Makramui (William McCrum) - 11 metrų baudinio išradėjui. 1863 m., kai Didžiojoje Britanijoje nustatytos pirmosios oficialios futbolo taisyklės, apie panašią nuobaudą nebuvo pagalvota. Net ir baudos smūgis atsirado neiškart, o kai jis atsirado, prasižengusią komandą buvo sunku nubausti įvarčiu, nes gynėjai susigrūsdavo vartuose. V.Makramui kilo idėja už rimtus taisyklių pažeidimus netoli vartų bausti smūgiu, atliekamu netrukdant kitiems žaidėjams, prieš mušantįjį paliekant tik vartininką.

V.Makramas 1890 m. pateikė savo idėją Airijos futbolo asociacijai, o ši - Tarptautinei futbolo asociacijai, jungusiai Didžiosios Britanijos regionus. Taisyklė buvo patvirtinta 1891-aisiais, pirmasis 11 metrų baudinys muštas tų metų birželio 6 d., tai įvyko Škotijoje. Pagrindiniai istorinės scenos veikėjai buvo trys bendravardžiai - teisėjas Džeimsas Robertsonas (James Robertson), „Royal Albert" ekipos žaidėjas Džeimsas Makledžas (James McLuggage) ir „Airdrieonians" vartininkas Džeimsas Konoras (James Connor).

Škotijos žiniasklaida rašė, kad tiek žiūrovai, tiek futbolininkai gerokai nustebo, kai sužaidus 15 min. buvo skirtas pirmasis baudinys ir vartuose liko tik vartininkas. Nežinia, ar nustebo Dž.Makledžas, bet baudinį jis realizavo sėkmingai. Anos rungtynės vyko labdaros turnyre, taigi nebuvo svarbios. Bet jau 1891 m. rugsėjo 14 d. 11 metrų baudinys išbandytas ir Anglijos čempionate. Baudinį įmušė „Wolverhampton Wanderers" žaidėjas Bilis Hytas (Billy Heath).

Lemtingi smūgiai

Iš tiesų būtų tiksliau šį veiksmą vadinti 12 jardų baudos smūgiu, nes naudota britiška matavimo sistema. 11 metrų - 12 jardų atitikmuo. Pradžioje mušti buvo galima iš bet kurio taško, svarbu, kad jis būtų nutolęs nuo vartų būtent 12 jardų. Vartininkas galėjo išeiti iš vartų, bet ne toliau nei 6 jardus. 1902 m. buvo nustatytas baudinio taškas tiesiai prieš vartų vidurį ir dabartinių matmenų baudos aikštelė. 1905 m. vartininkui uždrausta išeiti iš vartų.

1930 m., vykstant pirmajam pasaulio čempionatui, 11 metrų baudinys jau nebuvo naujovė. Pirmasis pasaulio čempionate jį atliko čilietis Karlosas Vidalis (Carlos Vidal), smūgiavęs liepos 19 d. Prancūzijos rinktinės vartininkas Aleksis Tėpo (Alexis Thepot) smūgį atrėmė, tad garbė tapti pirmuoju baudinį realizavusiu futbolininku tą pačią dieną, bet šiek tiek vėliau atiteko meksikiečiui Manueliui Rosasui, įmušusiam į argentiniečių vartus.

Pasaulio čempionato finale pirmieji baudiniai atlikti 1974 m. Taikliai smūgiavo tiek olandas Johanesas Neskensas (Johannes Neeskens), tiek vokietis Paulis Braitneris (Paul Breitner). Vokiečiai tą mačą laimėjo 2:1. 1990 m. baudos smūgiu įmuštas vienintelis finalo įvartis, tai padarė Vokietijos rinktinės gynėjas Andreasas Brėmė (Andreas Brehme), 85 min. nuginklavęs argentiniečių vartininką.

Geriau už monetą

Baudinys ilgai buvo tik nuobauda už taisyklių pažeidimą, bet šiais laikais futbole jis yra ir priemonė išsiaiškinti nugalėtoją rungtynėse, kuriose lygiųjų būti negali. Galima piktintis, kad baudinių serijos yra loterija, tačiau ši priemonė tikrai teisingesnė už monetos metimą, nulėmusį, jog 1968 m. Europos čempionato pusfinalyje laimėjo Italija, o ne SSRS.

Tais pačiais metais finale Italija nugalėjo Jugoslaviją. Kadangi pirmosios rungtynės baigėsi lygiosiomis, po dviejų dienų įvyko peržaidimas. Šis būdas, be abejo, yra teisingas, bet šiais laikais, kai didžiųjų turnyrų atkrintamosios varžybos prasideda nuo aštuntfinalių ir rungtynių yra tiek daug, peržaidimą sunku įsivaizduoti. Taigi baudinių serijos yra priemonė, už kurią geresnės niekas kol kas nesugalvojo.

Serija iš pradžių naudota nacionalinėse varžybose, pavyzdžiui, Jugoslavijos taurės turnyre ji atsirado 1952 m. Idėjos įvesti seriją į tarptautines varžybas autorystė priskiriama žydui Josefui Daganui (Yosef Dagan), kuriam visai nepatiko, kad 1968 m. olimpinių žaidynių ketvirtfinalyje burtų traukimas nulėmė Bulgarijos pergalę prieš Izraelį.

Neužtruko ilgai, kol baudinių serija sulaukė FIFA pritarimo. Ji naudota jau 1970-1971 m. Čempionų taurės (Čempionų lygos pirmtakės) sezone. Europos čempionate baudinių pirmą kartą prireikė 1976 m. finale, serijoje Čekoslovakija 5:3 nurungė Vokietiją. Pasaulio čempionate naujovė išbandyta 1982 m. pusfinalyje. Šįkart sėkmė šypsojosi vokiečiams, 5:4 įveikusiems prancūzus.

Legendinės dvikovos

Jau minėtame 1976 m. Europos čempionato finale atliktas vienas garsiausių visų laikų 11 metrų baudinių. Paskutinis prie kamuolio žengė čekas Antoninas Panenka, kuris nesmūgiavo stipriai, o „užkirto" kamuolį, palaukęs, kol vartininkas nukris į kampą. Kamuolys aukšta trajektorija įskriejo į vartus, jo autorius tapo legenda. Reikėjo drąsos, kad lemiamu momentu pasirinktum netradicinį būdą, tačiau nugalėtojai neteisiami. Toks smūgis iki šiol vadinamas „panenka".

„Baudinys visada yra mušančiojo ir vartininko nervų kova. Nė vienas vartininkas neliks stovėti vartų viduryje, tuo ir rėmėsi mano strategija. Kai mano koja paliečia kamuolį, vartininkas nusprendžia, į kurią pusę kristi. Kai užkertu kamuolį, varžovas jau juda ir negali sustoti", - apie savo „firminį" smūgį pasakojo A.Panenka.

Jei čekas buvo baudinių atlikimo guru, tai rumunas Helmutas Dukadamas (Helmuth Duckadam) - atmušimo. Jo žvaigždžių valanda buvo 1986 m. Čempionų taurės finalas, kuriame Bukarešto „Steaua" po baudinių serijos įveikė aiškia favorite laikytą „Barcelona" ekipą. H.Dukadamas atmušė visus keturis varžovų smūgius.

„Buvau baudinių specialistas, kažkaip natūraliai taip išėjo. Yra vartininkų, kurie stipresni už mane žaidimo metu, bet ne taip gerai atmuša baudinius. O kai kurie turi dovaną gerai atmušti baudinius", - teigė H.Dukadamas. Beje, jis pripažino, kad dvikovose pranašesnis visada yra mušantysis. Jei smūgis yra pakankamai tikslus ir stiprus, vartininkas tiesiog fiziškai negali pasiekti kamuolio.

Šiemetiniame Europos čempionate ne ką prasčiau už H.Dukadamą pasirodė portugalas Diogas Košta (Diogo Costa), aštuntfinalyje baudinių serijoje atrėmęs visus tris slovėnų smūgius.

Ne tik loterija

H.Dukadamas pasitikėjo savo patirtimi, įžvalgumu ir refleksais, tačiau yra ir kitų kozirių. Baudinių mušimą galima tyrinėti statistiškai, daryti apibendrinimus ir bandyti nuspėti varžovų veiksmus.

Olandas Janas Rekeris dar aštuntajame dešimtmetyje pradėjo tyrinėti baudinius, kaupė dosjė, kaip juos muša atskiri žaidėjai. Manoma, kad 1988 m. Europos čempionato finale, kuriame Nyderlandai 2:0 nugalėjo SSRS rinktinę, vartininkas Hansas van Brekelenas (Hans van Breukelen) būtent dėl J.Rekerio patarimo šoko į dešinįjį kampą ir atmušė Igorio Belanovo smūgį.

Bene garsiausiai nuskambėjo vokiečio Jenso Lėmano (Jens Lehmann) „špargalkė". 2006 m. pasaulio čempionato ketvirtfinalyje vokiečiai po baudinių serijos 4:2 įveikė argentiniečius. Prieš varžovų smūgius J.Lėmanas iš kojinės vis išsitraukdavo vartininkų trenerio Andreaso Kiopkės (Andreas Kopke) paruoštą popierėlį. J.Lėmanas atrėmė du smūgius, jo komanda pateko į kitą etapą.

Finalų didvyriai

Europos čempionatų finaluose baudinių serijų prireikė tik du kartus - 1976 ir 2021 m. Dar septynių serijų prireikė pusfinaliuose. 2021-ųjų finalo didvyriu tapo Italijos rinktinės vartininkas Džanluidžis Donaruma (Gianluigi Donnarumma), neutralizavęs du anglų bandymus. Dar vienas jų smūgis buvo netaiklus ir italai laimėjo seriją 3:2.

Pasaulio čempionatų finaluose nugalėtojai po baudinių serijų paaiškėjo tris kartus. 1994 m. brazilai 3:2 įveikė italus, 2006 m. jau italai sulaukė Fortūnos šypsnio, jie 5:3 pranoko prancūzus. Dar kartą prancūzai nukentėjo užpernai Katare, kai baudinių seriją 2:4 prapylė argentiniečiams.

Šiemetinėse Europos pirmenybėse baudinių loterijos kol kas prireikė tik kartą - jau minėtame Portugalijos ir Slovėnijos rinktinių aštuntfinalio mače. Portugalai laimėjo 3:0, tai buvo trumpiausia serija čempionatų istorijoje. Visgi futbolo gerbėjų dar laukia ketvirtfinalis, pusfinalis ir finalas, tad šansų išvysti daugiau serijų yra tikrai nemažai.