Alytaus futbolo patriarchas

Vaikų trenerių dalia nepavydėtina. Jie ilgus metus praleidžia ieškodami perliukų margoje, šurmuliuojančioje vaikų minioje, atradę juos šlifuoja iki blizgesio, bet subrendę talentai vėliau garsina kitų klubų ir trenerių vardus. Tačiau ilgametis Alytaus sporto mokyklos treneris Antanas Bytautas siūlo pažvelgti ir į kitą šios istorijos pusę. Beveik pusę amžiaus Dzūkijos sostinėje vaikų futbolo reikalais gyvenęs specialistas įsitikinęs, kad už nuoširdų darbą visada sulauksi deramo atpildo.

Dabartinėje Lietuvos futbolo rinktinėje netrūksta alytiškių. Jau beveik dešimtmetį vietos startinės sudėties komandoje neužleidžia ir vartininkas Žydrūnas Karčemarskas. Tvirtais pagrindinės sudėties žaidėjais tapo puolėjas Darvydas Šernas ir saugas Mindaugas Panka, į rinktinę kviečiami puolėjas Tadas Labukas ir saugas Vytautas Lukša. Bet vargu ar daug futbolo mėgėjų žino šiuos futbolininkus išauginusio trenerio vardą. „Skaudu, kad pirmieji futbolininkų treneriai labai retai prisimenami. Atrodo, kad jų nė nebuvo. Bet yra ir kas pamena, žino ir gerbia, - „Sporto gyvenimui“ sakė netrukus 72-ąjį gimtadienį minėsiantis A.Bytautas. - Daugiausia tai tie patys buvę auklėtiniai. Dažnai būna, kad prie manęs Alytuje prieina vyrai, sveikinasi, vadina treneriu. Neslėpsiu, daugumos net nepažįstu, nes pas mane jie buvo vaikai, o dabar jau subrendę žmonės. Prašau pasakyti pavardę, tada jau atgaminu. Štai toks dėmesys, žmogiška šiluma yra geriausias atlygis treneriui už darbą“.

- Šiuo metu Lietuvos rinktinėje žaidžia būrys Alytuje gimusių ir užaugusių futbolininkų, o prieš keliolika metų šalies futbole pastebimi buvo alytiškiai - Donatas Vencevičius, Arūnas Pukelevičius, Eimantas Poderis ir kiti futbolininkai. Dar anksčiau Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipoje žibėjo Valdemaras Martinkėnas, kelis kartus išrinktas ir geriausiu Lietuvos futbolininku. Alytų galima drąsiai vadinti futbolo talentų kalve. Gal galite atskleisti tokios sėkmės priežastis? - „Sporto gyvenimas“ paklausė A.Bytauto.

- 1966 metais, baigęs Kūno kultūros institutą, iš Kauno atvykau į Alytų. Jau pati pirma diena mane pribloškė. Paskelbiau, kad bus renkamos vaikų futbolo grupės, bet tikrai nesitikėjau, kad kils toks ažiotažas. Pamenu, atėjau į centrinį miesto stadioną, o ten pilna žmonių. Paklausiau vieno berniuko, kas čia dedasi. O jis sako: taigi treneris atvažiuoja. Bet negalėjau nė vienam pasakyti, kad jis netinka ar yra per prastas. Vaikų buvo gal keli šimtai, tad pagal gimimo metus suskirsčiau juos į grupes ir pradėjome treniruotis. Iš pradžių dirbau su penkiomis skirtingomis grupėmis, vėliau jau atsirado daugiau trenerių, beje, išaugusių iš tų pačių vaikų, tad galėjome pasidalyti darbo krūviu.

Alytaus sporto mokykloje išdirbau 45 metus, išleidau kelias dešimtis laidų. Mano auklėtiniai žaidė įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėse, dalyvavo įvairiuose turnyruose, pats treniravau kelias šalies jaunimo rinktines. Savo darbą dariau su meile. Manau, kad tai ir duoda atitinkamų rezultatų.

- Vis dėlto po 1984 metų gimimo vaikų tarsi atsiveria tuštuma. Ir ne tik Alytuje, bet ir visoje Lietuvoje. Daug kritikos tenka ir vaikų treneriams. Neretai sakoma, kad jie vadovaujasi pasenusia metodika, nebemoka dirbti su vaikais ir pan.

- Nepasakyčiau, kad dabar mūsų treneriai dirba prasčiau ar yra atsilikę, nesekantys šiuolaikinių tendencijų ir pan. Net atvirkščiai - jie juk dalyvauja įvairiuose kursuose, kelia kvalifikaciją, tobulina žinias ir pan. Manau, kad didžiausia vaikų futbolo problema - labai sumenkusios komandų galimybės išvykti į kitas šalis, žaisti su pajėgiais varžovais. Nes virdamas savo sultyse, žaisdamas tik Lietuvoje netobulėsi, geriausiu atveju talentingiausi vaikai ir taps šalies čempionato lygio žaidėjais. O tai, sutikite, ne pati geriausia perspektyva.

Prieš 30-40 metų geriausios Lietuvos vaikų komandos ne tik dalyvaudavo respublikinėse pirmenybėse, bet ir keliaudavo po visą Sovietų Sąjungą, „Odinio kamuolio“ pirmenybėse žaisdavo su kitų sovietinių respublikų komandomis. Tokiu būdu jie gaudavo labai vertingą patirtį. O dabar, norėdami išvykti į kitas šalis, dalyvauti tarptautiniuose turnyruose, vaikai turi patys sunešti pinigus. Tiksliau, už viską sumoka vaikų tėvai. Todėl šiuo metu bene didžiausia problema yra finansinė, o ne futbolo specialistų lygis.

Štai jūs sakote, kad Alytuje išaugo daug dabartinės Lietuvos rinktinės narių. Bet jie tikrai nebūtų tapę tokio lygio futbolininkais, jei būtų žaidę tik savo rajono ar šalies varžybose. Man pasisekė, kad buvęs Alytaus meras Česlovas Daugėla (beje, taip pat mano auklėtinis) kitados pasiūlė finansinę paramą. Jo dėka mano auklėtiniai galėjo išvykti į įvairius tarptautinius turnyrus. Kartu su vilniečiais sudarę bendrą 1984 metų gimimo futbolininkų komandą, mes kelerius metus iš eilės dalyvavome Švedijoje vykstančiame vaikų futbolo klubų čempionate. Ir ne šiaip dalyvavome, o kovojome dėl aukščiausių vietų. O kai tie vaikai baigė Alytaus sporto mokyklą, perspektyviausi išvyko į Vilnių, ten jais rūpinosi kitas mano buvęs auklėtinis - Laimutis Pinkevičius. Jie galėjo ir studijuoti, ir žaisti futbolą, ir tobulėti. O dabar pinigų nėra - ir kelionių bei išvykų nėra. O vien tik treniruotėse net ir geriausi vaikai netobulės taip, kaip žaisdami su pajėgiais varžovais.

- Pinigai, aišku, svarbu, varžybos - taip pat, bet juk ir trenerio asmenybė turi tam tikrą vaidmenį?

- Be abejo. Aš mylėjau visus vaikus, jie mane irgi. Man nesuprantama, kai treneris tiesiog numeta kamuolį, o pats paeina į šoną ir nuobodžiauja. Manau, kad su vaikais reikia būti sąžiningam ir dirbti iš visos širdies. Man labai patiko šis darbas, patiko treniruoti vaikus, auginti juos, stebėti jų pažangą. Todėl šiek tiek apmaudu, kad nepavyko iki galo užbaigti darbo su paskutine savo komanda. Treniravau 1993-1994 metų gimimo vaikus, ten buvo tikrai ne mažiau talentingų berniukų nei 1984 metų grupėje. Bet likus keleriems metams sporto mokyklos vadovybė, taupydama lėšas, nusprendė išleisti į poilsį trenerius „veteranus“. Teko atsisveikinti su vaikais, jie perėjo pas kitus trenerius ir, deja, dauguma kažkur pradingo, išsibarstė. Bet keli ir liko. Tai Lukas Baranauskas, jau ragavęs net ir vyrų rinktinės duonos, Tadas Vilkevičius, Erikas Grigaliūnas. Taigi negalima sakyti, kad Alytaus futbolo talentų versmė išseko. Ir esu įsitikinęs, kad padėtis pagerėtų, jei pavyktų išspręsti didžiausią miesto problemą - įrengti futbolo aikštę su dirbtine danga.

- O kodėl tai yra didžiausia Alytaus problema?

- Todėl, kad vaikai vis dar sportuoja aikštėse, kurias mes su tėvų pagalba prieš daugybę metų patys įrengėme. Lyginome, volavome, tvarkėme. Žaisti galima, bet ten nėra nei kur persirengti, nei kur daiktus pasidėti. Jei prapliupdavo liūtis, vaikai savo krepšius sumesdavo į mano mašiną, o patys stovėdavo po medžiais ir laukdavo, kol aprims lietus.

- Bet, kaip pasakytų skeptikas, štai tokiomis sunkiomis sąlygomis išaugo puikūs futbolininkai. Panašiai juk ir Vilniuje, ant „Marakanos“ smėlynų subrendo nemažai rinktinės futbolininkų.

- Taip, tada išaugo, bet dabar gali ir neišaugti. Pagaliau kam kankintis, jei yra visos sąlygos, kad būtų galima normaliai dirbti. Kiti miestai - Marijampolė, Gargždai, Druskininkai - turi puikias aikštes. Alytuje taip pat yra visos sąlygos aikštėms su dirbtine danga įrengti, tereikia ją pakloti ir pirmyn - sportuokite. Bet kažkodėl šis procesas stringa. O dėl to kenčia ne tik vaikai ir jų treneriai, bet net ir pagrindinė miesto komanda „Dainava“. Žiemą ji neturi kur treniruotis, pavasarį važinėja į kitus miestus žaisti. Absurdiška padėtis.

- Kelerius metus trenerio veikla jau neužsiimate. Ar nepasiilgstate jos?

- Žinote, mano gyvenime buvo ne tik futbolas. Jau daugybę metų dalyvauju dainų ir šokių ansamblio „Dainava“ veikloje. Su šiuo ansambliu išmaišiau pusę pasaulio, dar ir dabar pakeliaujame. Ten dainuoju jau 35 metus ir nežadu sustoti. Galima sakyti, dainavimas buvo antroji mano gyvenimo aistra. Na, o išėjęs iš sporto mokyklos atradau ir dar vieną užsiėmimą. Pradėjau žvejoti. Taip įsitraukiau, kad žuvimi aprūpinu ne tik savo šeimą, bet ir visus kaimynus. Tai tikrai puiki laisvalaikio leidimo forma. Bet ir nuo futbolo neatitrūkstu. Seku rinktinės rungtynes, susiskambinu su buvusiais auklėtiniais, pasikalbame. O kai „Dainava“ sugrįš žaisti į Alytų, būtinai ateisiu ir į stadioną.

Dosjė

Antanas Bytautas

Gimė 1941 m. balandžio 22 d. Užventyje (Kelmės r.)

Futbolininko karjera

Kauno „Atletas“

Trenerio karjera

Kauno „Atleto“ jaunimo komanda

Lietuvos jaunimo rinktinė (1953, 1954, 1955, 1958 ir 1984 m. gimimo žaidėjai)

Alytaus „Dainava“, „Poringė“, „Daisotra“, Alytaus miesto rinktinė

Alytaus sporto mokykla (1966-2010 m.)

2011 m. 70-mečio proga Lietuvos futbolo federacija apdovanojo III laipsnio ordinu.