Arsenijus Buinickis Islandijoje man viskas patiko

Lietuvos salės futbolo rinktinė Kaune 3:5 nusileido Šveicarijai, 5:2 įveikė Estiją ir 2:8 turėjo pripažinti grupės nugalėtojų Gruzijos futbolininkų pranašumą, o A.Buinickis kiekvienose rungtynėse pelnė po įvartį. Po trejų metų pertraukos nacionalinės salės rinktinės aprangą apsivilkęs 29 metų futbolininkas buvo pripažintas geriausiu Lietuvos komandos žaidėju. „Labai džiaugiuosi, kad mane pakvietė į rinktinę. Paskutinį kartą rinktinėje žaidžiau 2011 m. pabaigoje, kai dalyvavome atrankos į 2012 m. pasaulio čempionatą varžybose. Praėjo treji metai, rinktinėje atsirado naujų, perspektyvių futbolininkų, yra naujas treneris, kupinas idėjų ir sumanymų. Gaila, kad nepavyko visko įgyvendinti šiose atrankos varžybose“, - „Sporto gyvenimui“ sakė Arsenijus Buinickis.

- Šiose varžybose Lietuvos rinktinė nugalėjo tik Estijos futbolininkus, bet kitiems varžovams įkąsti nepavyko. Ar toks ir yra tikrasis komandų pajėgumas?

- Dėl pergalės prieš estus nebuvo jokių abejonių. Net tada, kai jie pirmavo, jaučiau, kad esame stipresni ir turime laimėti. O su šveicarais rungtynių baigtis galėjo būti ir vienokia, ir kitokia. Rungtynės buvo apylygės, bet pabaigoje mums tiesiog nepasisekė. Deja, su gruzinais viskas buvo aišku. Jie mus pranoko visais aspektais: technika, mąstymu, greičiu, žaidimo supratimu. Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp žaidėjų, kurie yra salės futbolo profesionalai ir iš to užsidirba pragyvenimui, ir tokių kaip mes, kurie salėje žaidžia tik 3-4 mėnesius per metus. Jie ir juda visai kitaip, lengviau, plastiškiau, minkščiau. Deja, kol pas mus nebus profesionalaus salės futbolo, tol apie pagrindinius Europos ar pasaulio čempionatų etapus galime tik pasvajoti.

- Pastaruoju metu apie salės futbolą lyg ir buvote pamiršęs, visas jėgas skyrėte didžiajam futbolui. O dabar ir vėl žaidžiate Lietuvos salės futbolo čempionate, jūsų pavardė žiba ir rezultatyviausių Vilniaus miesto salės futbolo pirmenybių žaidėjų sąrašuose. Kokios priežastys lėmė sugrįžimą į salę?

- Iš tiesų, paskutinį kartą Lietuvos salės futbolo čempionate žaidžiau 2011/2012 m. sezone. Tada su Vilniaus „Bekentu“ tapome šalies čempionais. Bet kai 2012 m. vasarą iš Alytaus „Dainavos“ perėjau į Panevėžio „Ekraną“, salėje žaisti nebegalėjau. Klubas neleido. Neslėpsiu, man dėl to buvo apmaudu. Po sezono nesijausdavau pavargęs nuo futbolo, bent jau ne tiek, kad negalėčiau savo malonumui pažaisti salėje. Aišku, kai prasideda pasirengimas naujam sezonui, apie salę kalbų ir nebūna, bet bent jau gruodžio mėnesį tikrai galima pažaisti. Ir todėl, kai šiemet „Bekentas“ pasiūlė prisidėti prie komandos, sutikau nedvejodamas. Juo labiau kad pats čempionatas šiais metais yra labai įdomus, aukštesnio lygio. Žaidžia daug komandų, o svarbiausia, kad visos jos yra panašaus pajėgumo.

- Ar tai reiškia, kad su didžiuoju futbolu jau viskas baigta?

- Ne, tikrai nebaigta. Pernai žaidžiau Islandijoje, I lygoje rungtyniavusiame Aukureijo KA klube. Šioje šalyje futbolo sezonas prasideda gegužę, o baigiasi rugsėjo pabaigoje. Tad 2014 m. didžiojo futbolo sezonas man baigėsi labai anksti. Iš pradžių su agentu planavome ieškoti naujo klubo. Turėjome minčių, kad lapkritį arba gruodį važiuosime į peržiūras, bet viskas pasikeitė sulaukus pasiūlymo likti Islandijoje. Prisipažinsiu, man ten labai patiko. Nors žaidžiau ne aukščiausioje lygoje, man ten nieko netrūko. Klubas sudarė puikias sąlygas sportuoti, treniruotis ir tiesiog gyventi. Sužaidžiau iš viso 21 rungtynes, pelniau 10 įvarčių, buvau rezultatyviausias komandos žaidėjas. Tiesa, mano atstovaujama komanda užėmė tik 8 vietą. Klubas siūlė pratęsti sutartį dar dvejiems metams, bet man norėjosi išmėginti jėgas aukštesniu lygiu. Tad, kai sužinojau, kad manimi domisi kitas Islandijos futbolo klubas, nusprendžiau tęsti karjerą šioje šalyje. Juo labiau kad komanda žais aukščiausioje lygoje, tad turėsiu galimybę pakovoti su geriausiais Islandijos futbolininkais. Planuoju, kad jau kovo 1 d. būsiu Islandijoje ir pradėsime su komanda ruoštis sezonui.

- Lietuvos futbolininkams Islandija iki šiol yra gana egzotiška šalis. Kokie karjeros posūkiai jus ten atvedė?

- Visų pirma Islandijoje lankiausi 2013 m. vasarą, kai su Panevėžio „Ekranu“ žaidėme UEFA Čempionų lygos atrankos varžybose. Praėjusių metų pradžioje atsisveikinau su Panevėžio klubu ir nusprendžiau mėginti laimę užsienyje. Iš pradžių mėginau laimę Lenkijoje, jau buvau sukirtęs rankomis su vienu šios šalies aukščiausios lygos klubu, netgi pasirašiau sutartį, bet paskutiniu momentu klubo prezidentas ėmė ir apsigalvojo. Artėjo sezono pradžia, tad laukti negalėjau ir nusprendžiau priimti Estijos čempionų Talino „Levadia“ pasiūlymą.

Deja, įsitvirtinti „Levadia“ ekipoje nepavyko. Per kelis mėnesius žaidžiau aštuoneriose rungtynėse, įmušiau du įvarčius, bet jaučiau, kad tai ne mano komanda. O kai gegužės pradžioje mano agentas pasakė, kad yra variantas žaisti Islandijoje, nusprendžiau surizikuoti.

- Lietuvoje ir Estijoje žaidėte čempionų komandose. Ar negalvojote, kad Islandijos I lyga yra žingsnis atgal?

- Prisipažinsiu, iš pradžių požiūris buvo atsainokas. Vis dėlto Islandija, žemesnė lyga ir pan. Bet paaiškėjo, kad futbolo lygis ten nedaug kuo skiriasi nuo Estijos aukščiausios lygos. Aišku, buvo kelios silpnesnės komandos, bet ir jų viena koja neapžaisi. O pajėgiausi I lygos klubai tikrai demonstruoja kokybišką, techniškai ir taktiškai brandų futbolą. Ko negalėčiau pasakyti apie „Levadia“. Ten visas žaidimas paremtas tolimais perdavimais ir kamuolio išmušimu į priekį. Nežinau, gal aš čia tiesiog save taip raminau, bet man tikrai nepasirodė, kad Islandijos I lygos geriausios komandos būtų prastesnės nei Estijos futbolo lyderiai.

Tas pats Aukureijo KA klubas man pasiūlė dar geresnes finansines sąlygas nei Estijos čempionai. Jie turi solidžius rėmėjus, puikią treniruočių ir varžybų bazę. Yra ir natūralios, ir sintetinės dangos aikštynai, treniruoklių salės, baseinai, saunos. Tokių sąlygų nebuvo nei Lietuvoje, nei Estijoje. Visomis smulkmenomis pasirūpina klubo darbuotojai, tau tereikia treniruotis ir žaisti.

Klubas suteikė butą, automobilį, maitinimą. Gyvenau Islandijos šiaurėje, turėdamas laisvo laiko išmaišiau skersai ir išilgai beveik visą salą, pamačiau fantastinių vaizdų. Kalnai, geizeriai, kriokliai... Kartais net suabejodavau, ar aš čia dirbu, ar atostogauju.

- Prieš kelerius metus buvote patekęs ir Lietuvos nacionalinės vyrų futbolo rinktinės trenerių dėmesio lauką. Galbūt žaidimas aukščiausioje Islandijos futbolo lygoje padės atkreipti rinktinės trenerių dėmesį?

- Viltis visada yra. Man asmeniškai žaidimas Islandijoje daug davė ir kaip žmogui, ir kaip žaidėjui. Manau, kad tapau brandesnis, įgavau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. O žaidimas rinktinėje, be abejo, taptų aukščiausiu mano kaip žaidėjo įvertinimu. Man jau teko dalyvauti nacionalinės rinktinės treniruočių stovyklose, su antra rinktine žaidžiau kontrolinėse rungtynėse, bet pagrindinėje komandoje oficialaus debiuto nesulaukiau. Manau, kad treneriai žino kas kur žaidžia, stebi visus futbolininkus. Bent jau norisi tuo tikėti. Man belieka tik žaisti, demonstruoti gerus rezultatus ir laukti savo šanso.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“