„Bangos” palikimas Lietuvos futbolui

Nuo žemiausios grandies

Norint suprasti, ką antroji meistrų komanda reiškė Lietuvai ir kodėl jos reikėjo, reikia bent keliais štrichais apžvelgti sovietinio futbolo raidą. SSRS futbolas, kaip ir visa šalis, gyvavo izoliacijos sąlygomis - ilgai neturėjo ryšių su laisvuoju pasauliu, praktikoje patikrintos varžybų sistemos (dėl SSRS futbolo čempionų titulo kovodavo miestų rinktinės).

1936 m. SSRS Sporto komitetas, siekdamas pakelti futbolo žaidimo lygį ir masiškumą, sukūrė profesionalaus futbolo hibridą - „parodomąsias meistrų komandas". Pirmajame čempionate dalyvavo 28 komandos, tačiau dėl čempionės titulo varžėsi tik 7-4 iš Maskvos, 2 iš Leningrado ir 1 iš Ukrainos (Kijevo „Dinamo"). Varžybų sistema dažnai keitėsi, augo komandų skaičius. 1936 m. taurės varžybose žaidė 79 komandos, 1939 m. - jau 1765. Varžybos nenutrūko ir karo su Vokietija metais - 1942 m. surengtas Maskvos čempionatas ir kiti turnyrai.

1940 m. okupavus Lietuvą, sportas pertvarkytas minimaliai - nespėta jo integruoti į sąjunginę sistemą. Tai padaryta po pergalės prieš hitlerinę Vokietiją. 1946 m. Lietuvos futbolo rinktinė, kaip ir kitos Baltijos sesės, gavo „dovanėlę". Ji buvo įjungta į SSRS varžybų sistemos žemiausiąją grandį - III lygą. Latvijos ir Estijos rinktinės vilkėjo klubinių komandų - „Dinamo" - aprangą, o Lietuva žaidė rinktinės vardu. Didesnio pažeminimo nesugalvosi. Laisvos Lietuvos rinktinės žaidėjai - S.Skalskis, D.Ilgūnas, B.Galvičius, J.Šlyžius, H.Kersnauskas, V.Dzindziliauskas, V.Saunoris ir kiti rungtyniavo su Maskvos, Leningrado, Petrozavodsko gamyklų komandomis!

1947 m., panaikinus trečiąją grupę, Lietuvos rinktinė aprengta dinamiečių spalvomis ir perkelta į SSRS čempionato II grupės Centrinę zoną. Antrosios SSRS okupacijos pirmajame dešimtmetyje Lietuvos rinktinė, tapusi Vilniaus „Spartaku", geriausiai žaidė 1952 m., kai pateko į aukščiausiąją lygą. Jau 1953 m. su ja teko atsisveikinti.

Tribūnų nesulaukė

1960 m. įvyko eilinė SSRS futbolo sistemos reorganizacija - aukščiausioji lyga išplėsta iki 22 komandų. Vilniaus „Spartakas" tarp jų finišavo 20-oje vietoje. B klasė (antroji lyga) 1960 m. buvo išplėsta nuo 101 iki 142 komandų. Po vieną vietą skirta Lietuvai ir Estijai, Latvijai - dvi. Antrosios meistrų komandos, kaip netrukus parodė gyvenimas, tapo antrosiomis respublikų rinktinėmis. Lietuvoje kandidatu šiai vietai užimti be konkurencijos tapo Kaunas - nepriklausomybės laikų futbolo centras, 1947 m. pirmąją rinktinę perdavęs Vilniui.

Šią žinią iš „Kauno tiesos" 1960 m. sausio 8 d. sužinoję Kauno futbolo gerbėjai apsidžiaugė, o partiniai ir sporto funkcionieriai apsiblausė - iškilo nenumatyti rūpesčiai. Netrukus „Kauno tiesa" paskelbė žinutę, kuri gyva iki šiol: „Komanda vadinsis Kauno „Žalgiriu". Ryšium su tuo bus rekonstruotas KKI stadionas, kuriame vyks B klasės varžybos. Numatoma pastatyti gelžbetonio tribūnas, persirengimo kambarius. Šiems darbams jau yra asignuotos lėšos."

Pažadėta, kad B klasės pirmenybes kauniečiai stebės iš naujų tribūnų. Baigėsi žiema, o jokių ženklų apie stadiono rekonstrukcijos pradžią taip ir nesulaukta. Pagaliau balandžio 15 d. „Kauno tiesoje" prabilo KKI stadiono direktorius V.Želvys: „Pradėsime rudenį (rugsėjį)". Nuo to laiko prabėgo ne vienas, o dešimtys rugsėjų, bet iki šiol nėra nei žaliosios vejos, nei tribūnų.

Galvos skausmas užgriuvo ne tik sporto veikėjus, bet ir partinę valdžią. Jai reikėjo surasti komandos šeimininkus. 1960 m. sausio 15 d. „Kauno tiesa" paskelbė „Žalgirio" Centro tarybos pirmininko samprotavimus: „Noriu, kad meistrų komanda būtų prie „Inkaro" ir žaistų šios įmonės vardu. Prie „Inkaro" veiktų ir vaikų sporto mokyklos grupė. Ten augtų pamaina."

Komandos treniruotės numatytos sausio 20-21 d. Vasarį komanda turėjo išvykti į Klaipėdą ir ten susitikti su Kaliningrado „Baltika", Liepojos „Metalurgs" bei Rygos ekipa. Racionalu - „Inkaras" turėjo senas futbolo tradicijas, jo komandos tapo Lietuvos čempionėmis, taurės laimėtojomis. Tačiau nepagalvota, kad „Inkaro" stadionas (tiksliau - tik futbolo aikštė) neatitinka Maskvos keliamų reikalavimų - talpinti 10-15 tūkst. žiūrovų.

Be to, niekas nepaklausė, ar naujadaro norės įmonės vadovai. Pastariesiems paprieštaravus, meistrų komandos formavimas ir egzistencija patikėti Radijo gamyklai, kurios direktorius buvo futbolo gerbėjas. Komandai suteiktas „Bangos" vardas.

Studentų komanda

„Banga" tapo antrąja (neoficialia) Lietuvos futbolo rinktine, turėjusia rengti rezervą pirmajai, tai yra Vilniaus „Spartakui" (1962 m. tapusiam „Žalgiriu"), tuo metu buvusiam giliame nuosmukyje. 1957-1958 m. vilniečiai B klasės zoninėse varžybose užėmė 10-11 vietas. Po SSRS futbolo reformos, išplėtus A klasę iki 22 komandų, „Spartakas" 1960 ir 1961 m. joje užėmė 20-ąją vietą. 1962 m. jis liko 22-as ir iškrito į A klasės antrąjį pogrupį.

Tuometį bendrą Lietuvos futbolo nuosmukį atspindi Kauno „Bangos" 1961 m. pereinamosios rungtynės su respublikos čempionu Šiaulių „Elniu". Jos laimėtos 8:0 ir 3:0. O juk „Banga" vienoje iš B klasės zonų tebuvo 14-oje vietoje!

Visgi „Banga", kaip parodė gyvenimas, atgaivino sunykusios futbolo šaknis, įžiebė viltį šviesesnei ateičiai. „Bangos" gimtadieniu tapo 1960 m. vasario 3-ioji, kai į pirmąją treniruotę atvyko jaunas Politechnikos instituto dėstytojas L.Vaicekauskas, šio instituto studentai V.Jurevičius, E.Danilevičius, P.Siniakovas, Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai E.Žemaitaitis ir R.Martinkaitis, Kūno kultūros instituto studentai P.Grigonis, A.Mickus, H.Janušauskas, R.Leščinskas, A.Špokas, K.Dimša. Šį studentų būrį papildė vartininkai - J.Vaitkevičius iš Mažeikių ir A.Gustaitis iš Marijampolės bei kaunietis A.Požėla.

Per pirmąjį sezoną komanda pasipildė Politechnikos instituto studentais Z.Žilinsku ir P.Jegorovu. Vyriausiojo trenerio pareigoms patvirtintas buvęs Vilniaus „Spartako" gynėjas P.Liutkevičius, jo asistentu - šių eilučių autorius, prieš tai dirbęs mokytoju ir sporto mokyklos treneriu. Žaidėjams ir treneriams buvo mokami 120-140 rublių dydžio sporto instruktorių (metodininkų) atlyginimai.

Banguota „Banga"

Kauno „Banga" - antroji Lietuvos futbolo rinktinė - debiutavo 1960 m. vasario 16 d. (įdomu, kad pirmosios rungtynės sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data) mače su „Kauno audinių" komanda, kurį laimėjo 4:0. Bangiečiai ir kitose kontrolinėse rungtynėse žaidė sėkmingai - pasiektos trys pergalės ir vienerios lygiosios (1:1 su Vilniaus „Spartaku").

Tačiau pirmenybių pradžia Užkaukazėje buvo nesėkminga - Tbilisio „Lokomotiv" ir Jerevano „Burevestnik" komandoms pralaimėta vienodais rezultatais 0:3. Rungtynes Tbilisyje stebėjo net 20 tūkst. žiūrovų. Pirmieji taškai iškovoti žaidžiant namie - pasiektos lygiosios 1:1 su Gomelio „Lokomotiv" ir 2:1 įveikta Vitebsko „Krasnoje znamia". Banguotai „Banga" žaidė visus trejus gyvavimo metus (1960-1962 m.) - geriau namuose ir su kaimynais - latviais ar baltarusiais, bet labai prastai su komandomis iš Armėnijos, Gruzijos ar Azerbaidžano.

1960 m. užimta 11-oji, 1961 m. - 14-oji, o 1962 m. - 12-oji vieta. Per trejus gyvavimo metus „Banga" sužaidė 131 oficialias ir draugiškas rungtynes. 1960 m. bangiečiai dalyvavo ir vieneriose tarpvalstybinėse rungtynėse, kuriose nenusileido žinomai Čekoslovakijos ekipai „Nitra" - mačas baigėsi 1:1.

Kauno futbolo gerbėjai, taip ir nesulaukę „Bangos" sustiprėjimo, 1962 m. vėlyvą rudenį išgirdo, kad komanda likviduota. Taip pasielgta, nes „Banga" neįvykdė pagrindinių SSRS futbolo federacijos reikalavimų - nebuvo pastatytas 10-15 tūkst. vietų stadionas, komanda skendo skolose, buvo nerentabili.

Estafetė perduota Klaipėdai

Liko tik gražūs prisiminimai. „Tenka girdėti nemažai gerų žodžių apie „Bangos" meistrų kolektyvą - sveiką savo dvasia, kultūringą", - yra sakęs FIFA arbitras, SSRS futbolo federacijos darbuotojas Tabakovas. „Banga" - tvirtų kaip ąžuolai vyrų kolektyvas, puikių fizinių duomenų, drausmingas ir darnus, didelių potencinių jėgų, ateityje gali daug pasiekti. „Banga" - Lietuvos futbolo ateitis, reikia ja rūpintis ir saugoti", - teigė Vytautas Saunoris, 1961 m. buvęs Kauno komandos treneris.

Apie „Bangos" išnykimo priežastis 1964 m. „Kauno tiesoje" rašė būsimas FIFA teisėjas K.Andziulis: „Jaunas kolektyvas teikė nemažai vilčių, bet visus trejus gyvavimo metus niekaip neišdegdavo su finansiniu planu. Komanda nesurinkdavo tiek lėšų, kiek reikalinga jos kelionėms, inventoriui įsigyti ir pan. Be to, nelabai miesto sportinės organizacijos ir rūpinosi savo reprezentacine futbolo komanda. Ji buvo lyg pavainikis vaikas... Mes didžiavomės „Bangos" komanda, kurią sudarė puikūs vaikinai."

„Bangai" iškėlus baltą vėliavą, susigriebė Kauno kompartijos vadovai, kurie meistrų komandą bandė įpiršti Politechnikos institutui. Nepavykus, tuoj pat atsirado nauja šeimininkė - Klaipėda. Ji gėdos Lietuvai nepadarė - antroji Lietuvos futbolo rinktinė ne tik tapo pirmosios rezervo baze, bet ir išgarsino Klaipėdą savo laimėjimais (1964 ir 1985 m. iškovoti kelialapiai į aukštesnę lygą).

1962 m. išnyko Kauno „Bangos" meistrų komanda, bet neišnyko jos darbai, gilūs pėdsakai. 1963 m. Vilniaus „Žalgiryje" žaidė 10 bangiečių - V.Žitkus, P.Jegorovas, R.Biliūnas, G.Kalėdinskas, B.Zelkevičius ir kiti. Naujoje Klaipėdos „Granito" meistrų komandoje bangiečių buvo septyni.

„Bangos" vaisiai yra ne tik žaidėjai. Ji tapo ir būsimų meistrų komandų trenerių pradinio rengimo mokykla. Trenerio kelią pasirinko 10 buvusių bangiečių. Be pagarsėjusių G.Kalėdinsko ar B.Zelkevičiaus, daugelio trofėjų savininkais tapo H.Markevičius, F.Finkelis, P.Grigonis. Juos drįstu įvardinti Vilniaus „Žalgirio" didžiųjų pergalių bendraautoriais.