Olimpinis čempionas A.Narbekovas: Dėkoju Vilniaus „Žalgiriui“ už brandą

Nors dėl traumų jam nepavyko išbandyti jėgų didžiosiose Europos lygose, prisiminti tikrai yra ką: 1987 m. universiados ir 1988 m. olimpinių žaidynių auksą, istorinius įvarčius, įmuštus Lietuvos rinktinės gretose. Tiesa, pats A.Narbekovas geriau prisimena ne juos, o savo pirmąjį įvartį Vilniaus „Žalgiryje". Komandoje, kuriai olimpinis čempionas dėkoja už tai, kad tapo brandžiu futbolininku. Liūdnesni žodžiai iš A.Narbekovo lūpų pasigirsta tada, kai kalbama apie dabartinį Lietuvos futbolą.

Kas yra geriausias pasaulio ar kažkurios valstybės žaidėjas - keblus klausimas, atsakymus visada galima laikyti subjektyviais. Visgi vienas atspirties taškas yra. 2004 m. UEFA sumanė išrinkti geriausius kiekvienos šalies praėjusio dešimtmečio (skaičiuojant nuo tų metų) futbolininkus. Mūsų šalyje rinkimų laureatu tapo A.Narbekovas. Geriausiu Lietuvos futbolininku jis rinktas keturis kartus - 1985, 1986, 1987 ir 1988 m.

Iš Gargždų kilęs A.Narbekovas buvo vienas iš „Žalgirio" lyderių „auksiniais" klubo laikais. Atakuojantis saugas Vilniaus komandoje žaidė 1983-1990 m. 1987 m. jis su „Žalgiriu" iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir laimėjo pasaulinę studentų universiadą. Pastarojoje šešis įvarčius įmušęs A.Narbekovas tapo rezultatyviausiu futbolininku.

Bene ryškiausias jubiliato karjeros epizodas - 1988 m. Seulo olimpinės žaidynės. Auksą iškovojusiai SSRS rinktinei atstovavo du žalgiriečiai - A.Narbekovas ir Arvydas Janonis. Armino vaidmuo buvo labai svarbus, jis olimpiniame turnyre įmušė du įvarčius, vienas iš jų pelnytas per pratęsimą pusfinalio rungtynėse su Italijos komanda.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, A.Narbekovas, kaip ir dar keli žalgiriečiai, patraukė į Austriją. Su Vienos „Austria" jis triskart (1991, 1992 ir 1993 m.) tapo šios šalies čempionu, dukart (1992 ir 1994 m.) iškovojo Austrijos taurę.

Lietuvos rinktinėje A.Narbekovas sužaidė palyginti nedaug rungtynių - 13. Per jas pavyko įmušti 4 įvarčius, du iš jų įėjo į mūsų futbolo istoriją. 1990 m. gegužės 27 d. A.Narbekovas pasižymėjo pačiose pirmosiose, dar neoficialiose, Lietuvos rinktinės rungtynėse su Gruzija, pasibaigusiose lygiosiomis 2:2. Tokiu pačiu rezultatu baigėsi ir pirmas oficialus mačas. 1992 m. balandžio 28 d. lietuviai išplėšė lygiąsias pasaulio čempionato atrankos rungtynėse Šiaurės Airijoje. Pirmąjį mūsų rinktinės įvartį vėlgi įmušė A.Narbekovas.

Šiuo metu olimpinis čempionas darbuojasi Vilniaus futbolo akademijoje. Jis net nebando įsivaizduoti, kaip gyvenimas būtų klostęsis be futbolo.

„Suėjo 60 metų, o atrodo, kad tik vakar baigiau žaidėjo karjerą. Viskas prabėgo taip greitai, kad net sunku patikėti", - „Vakaro žinioms" sakė A.Narbekovas.

- Ar futbolas iškart jums patiko, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?

- Turbūt net ir žvilgsnio nereikėjo, kad jį įsimylėčiau. Man buvo gal 5 ar 6 metai. Paprasčiausiai „pliumt", ir prilipo. Gargžduose į futbolą įtraukė mylimi draugai. Jie buvo vyresni, jau ėjo į treniruotes, o man nebuvo kur dėtis, eidavau su jais. Taip į tą „liūną" ir įtraukė. Nuo to laiko meilė futbolui liko visam gyvenimui.

- Svarbiausios jūsų karjeros stotelės buvo „Žalgiris" ir „Austria". Kuris iš šių etapų dabar atrodo gražesnis, daugiau davęs kaip futbolininkui?

- Sunku pasakyti, bet namai yra namai. „Žalgiris" man - kaip mama. Tai buvo pradžia, nuo kurios prasideda kelias tolyn. „Austria" buvo kitas etapas, bet „Žalgiriui" esu labai dėkingas, kad mane subrandino kaip futbolininką. Patekau į geras trenerio Benjamino Zelkevičiaus rankas, aplink mane buvo geri žaidėjai. Buvo iš ko mokytis.

- Dabartiniam jaunimui turbūt sunku įsivaizduoti, koks populiarus devintajame dešimtmetyje buvo Vilniaus „Žalgiris". Kaip manote, ar populiarumu galėjote varžytis su Kauno „Žalgirio" krepšininkais?

- Tais laikais Lietuvos sporte apskritai buvo didelė konkurencija. Krepšinyje buvo dvi puikios komandos - „Žalgiris" ir Vilniaus „Statyba", rankinyje - stiprios vyrų ir moterų komandos, futbole Klaipėdos „Atlantas" žaidė pirmojoje lygoje, o „Žalgiris" - aukščiausioje. Sakyčiau, Lietuva buvo stipri visose sporto šakose. Aišku, krepšinis ir futbolas buvo pagrindinės šakos.

- Bendraudavote su „Žalgirio" krepšininkais?

- Puikiai bendraudavome. Į tas sporto šakas, kuriose yra kamuolys, visada buvo smagu pažiūrėti ir patiems pažaisti. Mes nuvažiuodavome į jų rungtynes, jie - į mūsų. Pabendraudavome ir po rungtynių, visko būdavo.

- Ar tai, kad žaidėte būtent „Žalgiryje", o ne Maskvos „Spartak" ar Kijevo „Dinamo", trukdė patekti į pagrindinę SSRS rinktinę?

- Manau, kad gal ir trukdė. Kita vertus, jei buvai tikrai geras, tai patekdavai. Juk rinktinėje būdavo futbolininkų iš Gruzijos, Armėnijos ir kitur. Mūsų komanda išsiskyrė tuo, kad rėmėsi tik savais, žaidėjais, kurie gimė ir augo Lietuvoje. Neturėjome nė vieno „užsieniečio".

- Neapmaudu, kad neteko parungtyniauti didžiosiose Europos lygose - Anglijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos?

- Be abejo, apmaudu, būtų įdomu pasivaržyti. Turėjau rimtų pasiūlymų, bet viską sugadino traumos. Jei taip atsitiko, reiškia, taip reikėjo. O gal, jei būčiau ten išvažiavęs, ir 60-mečio būčiau nesulaukęs, ką gali žinoti (juokiasi). Iš Vokietijos pasiūlymai buvo iš Brėmeno „Werder", Leverkūzeno „Bayer", iš Anglijos - iš „Bolton". O pats pirmas pasiūlymas iškart po 1988 m. olimpinių žaidynių buvo iš Ispanijos, Saragosos „Real". Dar turėjau pasiūlymą vykti į Graikiją.

- Kodėl tuomet atsidūrėte Austrijoje?

- Todėl, kad tais laikais taip jau viskas buvo sutvarkyta. Į šį reikalą įsivėlė labai galingi Austrijos žmonės ir mūsų niekur kitur neišleido.

- Kuri iš didžiųjų lygų jums labiausiai patiko tada ir patinka dabar? Į kurią žiūrint kyla įspūdis: aš čia tikčiau?

- Man gal labiau prie širdies buvo Vokietija, patiko vokiečių futbolas. Aišku, pagal mano žaidimo stilių gal labiau būtų tikusi Ispanija. Dabar jau sunku pasakyti, bet labiau linkau link Vokietijos.

- Kuris įvartis jums yra pats įsimintiniausias? Man pirmiausiai šauna į galvą įvartis olimpinių žaidynių pusfinalyje ir 1992 m. įvartis į Šiaurės Airijos rinktinės vartus.

- Man turbūt įsimintiniausias buvo pirmas už „Žalgirį" įmuštas įvartis. 1983 m. žaidėme su Kišiniovo „Nistru", tai buvo pirmosios mūsų rungtynės namie ir pirmasis mano įvartis. Aš baigiau vidurinę mokyklą, o „Žalgiris" kaip tik tais metais pateko į SSRS aukščiausią divizioną. Rungtynes su „Nistru", jei neklystu, laimėjome 5:0.

- Nuo 2015 m. Vilniuje veikė jūsų vardo futbolo akademija. Kodėl teko atsisakyti šio projekto?

- Projekto autorius, įgyvendintojas ir mano geras kolega Antanas Vingilys išėjo anapilin. Man tai buvo labai didelis smūgis, nes buvome vienmečiai. Šis smūgis pakirto mintis ir norą tęsti veiklą.

- Akademijos pristatyme kamuolį spardė ir jūsų sūnus Aronas. Kaip jam sekasi siekti futbolininko karjeros?

- Dabar jis kartu su kolega Kristupu Čepuliu mokosi futbolo akademijoje Austrijoje („Wolfsberger" klube, - aut. past.). Atsirado tokia galimybė, buvome treniruočių stovykloje, austrams šie vaikinai patiko ir jie juos pasikvietė.

- Ar žiūrėdamas į Aroną matote kažkiek jauno savęs?

- Geriau apie tai nieko nesakysiu, nes, jei kažką pasakau, vaikams nesiseka. Aronas turi Dievo dovaną, greitį, dabar išaugo iki 187 cm. Reikia įdėti daug darbo ir gal tada kažkas pavyks. Visur yra tas pats: darbas, darbas, darbas.

- Jūsų laikų „Žalgiris" žaidė technišką, protingą futbolą su daug perdavimų. Kodėl šių savybių trūksta dabartiniame Lietuvos futbole, kada jos pradėjo nykti?

- Visiškai neturime žmonių, kurie organizuotų žaidimą, aikštės vidurys yra tuščias. Gal Gvido Gineičio tobulėjimas padės išspręsti šią problemą, bet šiaip neturime žmogaus, kuris vadovautų, užvestų, parodytų, kam kur bėgti. Mano laikų „Žalgiryje" kur bedurtum, kiekvienas galėjo kurti žaidimą, vienoje ar kitoje situacijoje išspręsti kažkokį klausimą. Dabar tokių futbolininkų neturime. Esu labai nusivylęs, kad neturime žaidėjų, kurie galėtų paprasčiausiai apeiti varžovą vienas prieš vieną. Tai yra baisu. Jei negalime apeiti vienas prieš vieną, visi perdavimai atliekami atgal arba įstrižai, tai nėra gerai.

- Kokios jūsų pareigos Vilniaus futbolo akademijoje?

- Padėti treneriams, pasikalbėti, patarti. Yra jauni treneriai, atliekantys labai didelį darbą. Aš esu toks žmogus, kad nesikišu, kur nereikia, bet galiu padėti, jeigu reikia. Šiaip daugiau dirbu administracijoje su akademijos vadovu Darvydu Šernu.

- Dažnai stebite Lietuvos A lygos rungtynes?

- Jei atvirai, tai ne. Tiesiog neįdomu. Būna momentų, kai įsijungi, bet tas futbolas atrodo liūdnai.

- O vaikų futbole, jų paruošime ar matote progresą?

- Yra fantastinių vaikų, gabių, norinčių žaisti. Pats didžiausias klausimas: kodėl niekaip nesugebame ištempti jų už ausų, kad pasiektų tikrai aukštą lygį? Geriausias pavyzdys dabar yra Italijoje žaidžiantis G.Gineitis, rinktinei reikia tokių žaidėjų. Jei neturėsime tokių futbolininkų daugiau, sunku kažko tikėtis.

- Ar tikitės, kad po dešimties metų, per jūsų 70-ąjį gimtadienį Lietuvos futbolo reikalai jau bus pagerėję?

- Mes su kiekvienu dešimtmečiu einame atgal. Duok Dieve, kad reikalai pagerėtų. Būtų labai smagu, bet kol kas vis nesiseka.