Pasaulinė žaidimo su kamuoliu istorija: kaip atsirado futbolas

Kamuolio gimimas

Meksika tapo žaidimo gimtine dėl tos paprastos priežasties, kad būtent ten gausiai auga kaučiukmedžiai, ir būtent tenykščiai gyventojai pirmieji išmoko kaučiukui suteikti elastingumo, tai yra, paversti jį panašiu į dabartinę gumą, ir iš kaučiuko masės formuoti rutulius.

Archeologai randa įvairaus dydžio kamuolių. Bet mažiausieji, apie 10 cm skersmens, sveria pusantro kilogramo, o 20 cm skersmens apskritai labiau primena rutulį stūmimui. Tokiu kamuoliu galima ir užmušti, todėl senieji majai žaidimui ruošdavosi labai rimtai. Klubus ir kelius apvyniodavo odiniais diržais, ant pečių užsimesdavo medinius pavalkus, panašius į pakinktus buivolams kinkyti, o „darbinę" ranką apsaugodavo medine lentute. Galvą pridengdavo specialus odinis raištis.

Visa ši ekipuotė, primenanti amerikietiškojo futbolo žaidėjų apsaugą, negarantavo apsaugos nuo traumų ir kraujosruvų. Žaidimo taisyklės yra žinomos tik bendrais bruožais. Greičiausiai tai buvo panašu į raketbolą arba tinklinį. Žaidėjai kamuolį mušdavo klubais, kai kada keliais ar alkūnėmis, kartais būdavo naudojamos raketės - specialiai nugludinti akmenys, lazdos. Svarbiausia buvo neleisti, kad kamuolys paliestų žemę.

Čičen Icoje, senoviniame majų mieste, archeologai rado 146x36 m ploto aikštelę, kurią juosė sienos su bareljefais, vaizduojančiais žaidimo epizodus. Vidurio linijos galuose šešių metrų aukštyje į sienas buvo įmūryta po akmeninį žiedą. Jeigu kuriam nors laimingajam pavykdavo įmesti kamuolį į žiedą, jo komandai iškart būdavo įskaitoma pergalė. Bet tai nutikdavo itin retai. Paprastai komanda laimėdavo taškais, kurie būdavo pelnomi, kai kamuolį pavykdavo numesti už varžovų aikštelės galinės linijos.

Už smūgius draudžiamomis kūno dalimis būdavo baudžiama baudos taškais. Žaidimas trukdavo iki saulėlydžio, jeigu, aišku, aikštelėje likdavo bent vienas žmogus, pajėgiantis išsilaikyti ant kojų. Ispanas metraštininkas Diegas Duranas rašė, kad žaidėjai su kamuoliu - „žmonės-mėlynės, vaikšto amžinai sulaužyti, o kai kurie net miršta per varžybas, kai kamuolys pataiko į veidą arba skrandžio sritį".

Žaidimas tiesiogine prasme tapdavo kautynėmis, kurioms būdavo priskiriama sakralinė reikšmė. Komandos įkūnydavo dvi priešiškas stichijas, pavyzdžiui, ugnį ir vandenį. Jeigu laimėdavo Ugnies komanda, tai reikšdavo, kad laukia sausra. Vadinasi, pralaimėjusios Vandens komandos kapitoną reikėjo paaukoti Vandens dievui ir jį permaldauti. Aukai galvą nukirsdavo laimėtojų kapitonas. Žaidimą stebėdavo teisėjai, kurių vaidmuo būdavo nepaprastai svarbus: juk jeigu pasirodys, kad auka atnašauta ne tam dievui, sausra bus dar didesnė arba potvynio pasekmės - dar baisesnės.

Tais laikais, kai į Ameriką atplaukė ispanai kolonizatoriai, actekai žaidimą su kamuoliu jau vertino tiesiog kaip žaidimą, žmonių aukojimas nuėjo į praeitį. Žiūrovai dalyvaudavo lažybose, o laimėjusios komandos kapitonas turėjo teisę susirinkti varžovų komandos aistruolių apsiaustus ir brangenybes. Todėl actekų visuomenėje didžiausia prabanga buvo atvykti į varžybas išsipusčius ir su aukso papuošalais.

Ispanai, krikštiję indėnus, senovinį žaidimą uždraudė, kadangi ši tradicija buvo siejama su Saulės, Mėnulio ir Kukurūzų dievų kultais. Tik Sinaloa valstijoje Meksikos šiaurės vakaruose indėnų šeimos, kilusios iš garsių žaidėjų ir žynių-būrėjų, išsaugojo žaidimo „ulama" tradiciją. Kaučiukinį kamuolį jie gamina pagal senovinę olmekų technologiją. Kaip ir senovėje, kai pagal rungtynių rezultatus buvo sprendžiama apie derliaus perspektyvas, komandos rungtyniauja balandį.

Kaip žaidžiama ulama

Žaidėjai, „tachures", varžyboms ruošiasi kaip ir jų tolimi protėviai. „Darbinę" ranką žaidėjas kasdien laisto savo paties šlapimu - manoma, kad taip jis energiją nukreipia į rankos raumenis. Prieš mačą žaidėjas parą susilaiko nuo sekso ir alkoholio. Prieš varžybas reikia išsimaudyti šaltame vandenyje, neva dėl to kaulai būna ne tokie trapūs. Žaidimo išvakarėse būtina trumpai apkirpti plaukus, o skustis, priešingai, neleistina.

Rungtynės prasideda rinktinių keiksmų tiradomis priešininkų adresu. Tai taip pat senovinis paprotys, todėl valdžia užmerkia akis į tokį visuomenės padorumo normų nepaisymą.

Vienos iš komandų kapitonas (male) pradeda žaidimą nuo vidurio linijos (analko), partneris (malero) kamuolį priima. Jis gali pats veržtis pirmyn, nenumesdamas kamuolio ant žemės, o gali permesti jį kam nors iš savų: kapitonui, puolėjui (topador), kurio užduotis yra veržtis pro varžovų gretas, arba gynėjui (čivero).

Tikslas - kamuolį permesti į priešininkų pusę už ilgos aikštelės (taste) gale esančios linijos (čivos). Kad žaidėjai kamuolio nesmūgiuotų neleistinomis kūno dalimis, stebi teisėjai (vejedor). Kitaip nei kitose sporto šakose, teisėjas negali skirti baudos taško be publikos sutikimo. Žaidėjas, nutaręs, kad buvo nubaustas neteisingai, apeliuoja į aistruolius, o tie gali teisėjo sprendimą pakeisti.

Florencijos spyris

„Futbolas" beveik visomis kalbomis - „futbolas", tik italai vadina jį savaip - „calcio" (kalčio) - „spyris". O toks pavadinimas kilo iš florentietiško žaidimo su kamuoliu , kuris Italijoje buvo populiarus Renesanso epochoje ir net iki XVIII a.

1766 m. vieną iš mačų Livorne savo apsilankymu pagerbė britų konsulas. „Taip Anglija ir tapo futbolo tėvyne" - šiandien liūdnai juokauja Toskanos gyventojai, tiesa, nutylėdami tai, kad florentietiškas žaidimas labai menkai primena šiuolaikinį futbolą. Ir kažin ar viduramžių Florencijos gyventojai patys sugalvojo savo „kalčio". Sprendžiant iš visko, jo tolimas protėvis buvo senovės graikų žaidimas „episkyros" kurį perėmė romėnai. Jie jį vadino „harpastum", ypač populiarus jis buvo tarp legionierių. Taigi futbolą į Britų salas galėjo atgabenti užkariautojai romėnai.

XV a. Florencija tapo tikru „futbolininkų" miestu. Miestiečiai skųsdavosi, kad tapo pavojinga vaikštinėti gatvėmis - tik ir žiūrėk, kad negautum sunkiu kamuoliu per galvą. Valdžia išleido įstatymus, draudžiančius „kalčio" ir „kitus triukšmingus žaidimus" šalia visuomeninių pastatų.

Žaidė „kalčio" ir paprasti Florencijos gyventojai, ir miesto „svarbiausi žmonės". Gerais „futbolininkais" jaunystėje buvo laikomi hercogas Kozimas I ir Romos popiežiai, kilę iš kilmingų Florencijos šeimų - Klemensas VII, Leonas XI ir Urbonas VIII.

Galbūt apie florentietišką futbolą visi būtų seniai pamiršę - maža ką žmonės žaisdavo prieš 400 metų -, jeigu jis nebūtų tapęs paskutiniosios Florencijos respublikos simboliu. 1530 m. miestą apsiautė vokiečių imperatoriaus kariuomenė, o Florencijos miestiečiai, reikšdami panieką priešui, paskutinę karnavalo dieną, vasario 17-ąją, Santa Kročės aikštėje surengė futbolo rungtynes. Nuo aplinkinių kalvų miestą apsupę kariai puikiai matė, kas vyksta, ir pradėjo apšaudyti aikštę iš patrankų. Bet sviediniai skriejo pro šalį, ir kaskart tai sukeldavo florentiečių linksmybės protrūkį ir pašaipų audrą. Švenčiant 500 metų to mačo jubiliejų, toli gražu ne demokratinėje Musolinio Italijoje buvo nuspręsta atgaivinti florentietišką futbolą.

Šiandien „kalčio" turnyras - „Festa Di San Giovanni", miesto šventės su kariniu paradu ir karnavalinėmis eitynėmis, dalis. Pastarosios vyksta kasdien visą trečiąją birželio savaitę: 530 žmonių Renesanso epochos kostiumais ir su savo rajonų vėliavomis žygiuoja per istorinį miesto centrą. Juos lydi muzikantai, grodami senoviniais instrumentais. Varžybos vyksta šeštadienį ir sekmadienį - du pusfinaliai ir finalas - tarp keturių istorinių miesto rajonų komandų: Santo Spirito (baltieji), Santa Kročė (mėlynieji), Santa Marija Novela (raudonieji) ir San Džovani (žalieji).

„Kalčio" žaidžiamas pagal senovines taisykles, kurias 1580 m. savo traktate aprašė grafas Dž.de Bardis. Komandą sudaro 27 žaidėjai, susitikimas trunka 50 minučių. Žaidimas primena regbį arba amerikietiškąjį futbolą - reikia bet kokiais būdais kamuolį pasiųsti už aikštės ribų priešininko pusėje. Draudimų beveik nėra, leidžiama net žerti smėlį į varžovo akis. Negalima tik mušti per galvą ir tarpkojį.

2006 m. per „baltųjų" ir „mėlynųjų" komandų susitikimą buvo kaunamasi taip aršiai, kad rungtynes teko nutraukti, ir kitais metais jos nevyko. Tiesa, 2008 m. tradicija buvo atgaivinta, tik uždrausta žaisti vyresniems kaip 40 metų žmonėms bei teistiems už sunkius nusikaltimus. Bet vis tiek pasibaigus mačui ant krauju aplaistyto smėlio lieka gulėti keliolika žaidėjų, kurie palikti aikštelės patys nebepajėgia. O likusieji jaudinamai bučiuojasi, tiesa, ne iš draugiškumo, o pagal žaidimo taisykles. Žiūrint į baisiai atrodančius šaunuolius, neįmanoma įsivaizduoti, kad dauguma jų, kostiumuoti ir su kaklaraiščiais, kitą dieną oriai sėdės prie kompiuterių.

Džentelmenams iš paskos

Beveik kiekviena tauta turėjo kokį nors grupinį žaidimą su kamuoliu arba jį primenančių daiktu, iš kurio galėjo išsivystyti futbolas. Bet futbolo tėvyne vis dėlto tapo Anglija.

Derbio gyventojai futbolą laiko savo išradimu. Neva III amžiuje vietos komanda, žaisdama harpastumą, nugalėjo Romos legionierių komandą iš čia esančios tvirtovės. Nuo tada žaidimas čia tapo populiarus ir po truputį keitėsi, virsdamas šiuolaikiniu futbolu. Bet yra žinoma, kad įvairūs žaidimai, kuriuos galima priskirti prie futbolo prototipų, Britų salose buvo žaidžiami jau prieš mūsų erą. Panašių žaidimų būta ir žemyne, taigi negalima atmesti, kad šiuolaikinio futbolo protėvis į salas pateko XI a. kartu su Vilhelmu Užkariautoju.

Būti futbolo protėviu visai tiktų žaidimas, Anglijoje buvęs populiarus VII-IX a. Būdavo žaidžiama kaimais, po mugės arba liaudies eitynių. Žaidimo tikslas - kamuolį (arba vietoj jo galėjo būti naudojamas tiesiog didelis akmuo) nunešti į priešininkų kaimo aikštę. Taisyklių nebuvo jokių, net žaidėjų skaičius nebuvo reglamentuojamas. Žaidžiama buvo taip siautulingai, kad artimiausių namų gyventojams tekdavo aklinai užsidaryti langus ir duris.

Moterų futbolą anglai, tiksliau, škotai, taip pat laiko savo „kūdikiu". Mat Škotijos Inveresko mieste XVII a. pabaigoje vietos moterys žaisdavo tam tikrą į futbolą panašų žaidimą - ištekėjusiųjų komanda su merginų komanda.

Ešborne nuo viduramžių žaidžiamas „karališkasis Užgavėnių futbolas" - pagal paprotį rungtynes pradeda karališko kraujo asmuo. Žaidžiama rajonas prieš rajoną, ir reikia tris kartus trenkti kamuoliu į varžovų „vartus". „Vartai" vieni nuo kitų nutolę apie 4 kilometrus.

Angliškas ankstyvasis futbolas buvo tokia pašėlusi pramoga, kad galų gale valdžiai jis įgrįso. Londono meras 1314 m. specialiu ediktu uždraudė žaisti miesto ribose. Matyt, liaudis nelabai kreipė dėmesį į tokius įsakus, nes jų per daugiau kaip 300 metų buvo išleista mažiausia dar 30. Žaidimas palaipsniui keitėsi, jo populiarumas augo. Matyt, XV a. pirmojoje pusėje buvo pradėtas vartoti pats žodis „futbolas". Jis aptinkamas viename iš karaliaus Henriko IV įsakų. Futbolas buvo paprastų žmonių pramoga, bet žaidimui keičiantis, ji išpopuliarėjo ir tarp „švarios publikos", net karališkojo kraujo asmenų. Karaliaus Henriko VIII garderobo užsakymų sąraše yra punktas: „odiniai futbolo batai".

Šiuolaikinio futbolo gimimas

XVI a. antrojoje pusėje dviejuose didžiausiuose Anglijos universitetuose - Kembridže ir Oksforde - buvo įkurtos futbolo draugijos, bet taisyklės, primenančios dabartines, atsirado tik po šimtmečio. Bet dar du amžius futbolas buvo žaidžiamas senoviškai - kaip kam šauna į galvą. Futbolo likimą nulėmė tai, kad XIX a. pradžioje tarp pedagogų paplito nuomonė, jog jis yra išskirtinai naudingas jaunų žmonių fiziniam ir net dvasiniam vystymuisi, todėl žaidimas nepaprastai išpopuliarėjo ir sparčiai keitėsi, tapdamas vis mažiau brutaliu.

Futbolo klubų skaičius sparčiai augo, todėl teko įvesti vieningas taisykles. 1863 m. spalio 26-ąją visų Londono klubų atstovai susirinko užeigoje ir įkūrė Futbolo asociaciją. Per kitus du mėnesius įvyko dar penki susirinkimai, kurių rezultatas - vieningos taisyklės, kurių pagrindu tapo Kembridžo universiteto taisyklės. Jomis buvo nustatytas aikštės ir vartų dydis, kuris nuo tada taip ir nepasikeitė, o svarbiausia, buvo uždrausta žaisti rankomis, ir iš pradžių draudimas galiojo net vartininkams.

Nuo tada klasikinis futbolas ir regbis galutinai atsiskyrė, taigi 1863-ieji yra laikomi futbolo gimimo metais. Iki XIX a. pabaigos Anglijos futbolo asociacija aktyviai keitė žaidimo tvarką: buvo nustatytas kamuolio dydis ir įvestas kampinis (1872 m.), nuo 1878 m. teisėjas pradėjo naudotis švilpuku, 1891 m. vartuose atsirado tinklas ir buvo pradėtas skirti 11 metrų baudinys.

Nuo Anglijos ir Škotijos rinktinių mačo 1870 m. (jis baigėsi 0:0) prasideda tarptautinių furbolo varžybų istorija. 1884 m. Britų salose buvo surengtas pirmasis oficialus tarptautinis turnyras, kuriame dalyvavo Anglijos, Škotijos, Velso ir Airijos futbolininkai (tokie turnyrai kasmet vyksta ir dabar).

Anglijos futbolas tapo tuo, kas yra šiandien, didžia dalimi dėl elitinių mokslo įstaigų, kuriose užpraeitame amžiuje buvo aktyviai kultivuojamos įvairios jo rūšys. Garsiajame Itone ir šiandien yra žaidžiamas vienas iš futbolo prototipų - kai kas tarpinio tarp regbio ir klasikinio futbolo.

Anglijoje futbolas ilgai buvo džentelmenų sportas, o būti priskirtiems prie jų bent jau dėl žaidimo buvo malonu kiekvienam. Ir kitaip kaip kokiam nors tenisui, futbolui nereikėjo nei brangaus inventoriaus, nei specialių aikštelių. Žaidimas greitai paplito ir todėl, kad Didžioji Britanija valdė kolonijas visuose žemynuose. Be to, kiekvienoje sostinėje, kiekviename didesniame prekybiniame mieste gyveno nemažai anglų pirklių ir pramonininkų. Jie kurdavo savo komandas, o žiūrėdama į juos, prisijungdavo vietos publika.