Pergalės formulė: kas yra idealus futbolas

Spalvos pasirinkimas

Futbolininkų uniforma - svarbus elementas, didinantis pergalės tikimybę. Taip tvirtina Daremo ir Plimuto universitetų (Anglija) tyrinėtojai. Išanalizavę visų britų futbolo klubų rungtynių statistiką nuo XX a. 5-ojo deš. vidurio iki 2002 m., jie nustatė, kad klubai, kurių sportininkai dėvi raudonos spalvos uniformą (pvz. „Arsenal" ar „Manchester United") laimėdavo dažniau už kitus.

Specialistai spėja, kad raudona spalva pasąmoningai gali sukelti daugiau aistruolių simpatijų, o tada jau jų reakcija skatina sportininkus žaisti geriau. Be to, ir patys futbolininkai jaučiasi tvirčiau, matydami save ir komandos draugus vilkinčius raudonai. Pagaliau ir teisėjai dažniau simpatizuoja žaidėjams, vilkintiems raudonos spalvos aprangą. Šios psichologinės reakcijos prigimtis iki galo nėra aiški, bet tendencija pastebima ir kitose sporto šakose.

11 metrų baudinių parametrai

žaidėjo požiūriu:

Planetos vyrai muša kamuolį į vartus nuo tada, kai išmoksta bėgioti, tačiau kaip reikiant šį meną įvaldo vienetai ir už tai gauna milijonus dolerių. Bet greitai gebėjimas mušti baudinius nebeprilygs leidimui į žvaigždžių pasaulį. Liverpulio universiteto mokslininkai išvedė idealaus smūgio iš 11 metrų nuotolio formulę. Mokslininkai išanalizavo gigabaitus už vartų įtaisytų didelės raiškos kamerų duomenų ir nustatė „neatmušamo" smūgio charakteristikas. Futbolininkas turi pasiųsti kamuolį į vartų viršutinį kampą pusės metro nuo skersinio ir pusmetrio nuo virpsto atstumu. „Sviedinys" turi skrieti ne mažesniu kaip 104,5 km/val. greičiu, o jį paleisti reikia 20-30 laipsnių kampu. Įsibėgėti futbolininkui duodama ne mažiau kaip penki, bet ne daugiau kaip šeši žingsniai. Tyrinėtojai tikina, kad tokia strategija užtikrina šimtaprocentinę sėkmę, nes kamuolys lekia labai greitai, pataiko į tolimąjį vartų kampą ir vartininkai fiziškai nespėja reaguoti.

vartininko požiūriu:

Beje, mokslininkai parengė instrukciją ir vartininkams, tiksliau, išaiškino, kaip nereikia elgtis. Psichologų grupė iš Amsterdamo universiteto išnagrinėjo 11 metrų baudinių pasaulio čempionatuose nuo 1982 iki 2010 m. įrašus ir nustatė, kad pralaiminčių komandų vartininkai dažniau metasi į dešinę, nors kamuolys gali lėkti tiek į dešinį, tiek į kairį vartų kampą.

Vartininkų „centro dešinės politika" aiškinama smegenų darbo ypatumais. Stresinėje situacijoje, kai žmogus yra motyvuotas siekti rezultato (būtinai atmušti kamuolį, kad komanda nepralaimėtų), pirmiausia suaktyvėja kairysis smegenų pusrutulis, kontroliuojantis dešinės kūno pusės judesius. Todėl vartininkas šoka į dešinę, ir tai sumažina jo šansus atmušti kamuolį. Smegenų veiklos pakeisti neįmanoma, bet vartininkai gali išmokti blokuoti „troškimą pulti į dešinę" - viskas priklauso nuo treniruočių skaičiaus.

Kamuolio įmetimas iš užribio

Gebėti „pramušti vartininką" - būtina pergalėęs sąlyga, bet vien to neužtenka. Ne mažiau svarbu tiksliai įmesti kamuolį į aikštę nuo šoninės linijos. Dažnai jis turi nuskrieti nemažą atstumą. Specialistai nustatė, kokiu kampu žemės atžvilgiu turi judėti kamuolys, kad atsidurtų kuo toliau. Gautasis skaičius - 20-35 laipsniai - prieštarauja fizikos dėsniams. Gerokas klasikinės mechanikos dėsnių ir šio parametro neatitikimas yra susijęs su žmogaus raumenų ir kaulų fiziologiniais ypatumais ir kamuolio skriejimo specifika.

Toli siekiančios pasekmės

2010 m. Stenfordo universiteto tyrinėtojai su kolegomis iš „Loyola Marymount" universiteto nustatė, kad futbolo mačų rezultatai daro įtaką rinkimų rezutatams. Mokslininkai įrodė, kad vietos komandos pergalė balsavimo išvakarėse populiariam kandidatui suteikia papildomus 1,6 proc. balsų. Šis efektas pastebimas visų lygių rinkimuose, taip pat - prezidento.

Rungtynės išvykoje

Aistruoliai, o ir patys sportininkai yra įsitikinę, kad žaisti savoje aikštėje visada yra geriau. 2013 m. mokslas patikrino šį teiginį. Ispanijos ir Portugalijos tyrinėtojai išanalizavo 111 tūkst, rungtynių, vykusių 2000 - 2010 m., rezultatus. Paaiškėjo, kad namuose futbolininkai išties žaidžia sėkmingiau -savo aikštėje komandos išlošia vidutiniškai 55,6 proc. rungtynių. Gimtojo stadiono sienos ypač padeda žemesnės lygos komandoms, o futbolo „monstrai" rungtynių geografijai nėra tokie jautrūs.

2010 m. mokslo tyrimo laboratorijos „Disney Research" mokslininkai išsiaiškino, kur slypi rungtynių namuose paslaptis. Naudodamiesi specialia kompiuterine programa specialistai nustatė, kur buvo kamuolys kiekvieną iš 380-ies 2010/2011 m. sezonų rungtynių sekundę. Paaiškėjo akivaizdus (aistruoliams) faktas: išvykose futbolininkai dažniau ginasi, nors namuose rungtyniauja dažniausiai varžovų aikštės pusėje. Būtent elgsenos pasikeitimas, o ne teisėjų neobjektyvumas sumažina pergalių skaičių svetimuose stadionuose.

Atsitiktinis laimėjimas

Įdomiausią atradimą, susijusį su futbolu (ir apskritai komandinėmis sporto šakomis) padarė tikimybių teorijos specialistai. Nesudėtingi skaičiavimai rodo: kad rungtynių serijoje stipri komanda pranoktų silpną, reikia surengti labai daug susitikimų - tiek, kiek negali sau leisti nė vienas čempionatas.

Štai ką rašo amerikietis chaoso teorijos specialistas Leonardas Mlodinovas: ‚Jeigu komanda yra pakankamai stipri, kad laimėtų 55 proc. susitikimų, tikimybė, kad silpnesnė komanda vis dėlto laimės 7 rungtynių seriją, yra lygi maždaug 4 iš 10. Jeigu iš stipresnės komandos tikimasi pergalės, kurios tikimybė yra 2 iš 3, varžovai vis dėlto nugalės 7 rungtynių serijoje (tikimybė 1 iš 5 rungtynių). Tikimybės 2:3 atveju teks sužaisti mažiausia 23 susitikimus, kad būtų nustatytas laimėtojas. O santykio 55:45 atveju statistiškai reikšminga bus 269 rungtynių serija". Taigi vienos ar kitos komandos laimėta pasaulio čempionato taurė - greičiau atsitiktinumas, o ne pelnytas rezultatas.

Naudingiausias žaidėjas

Jeigu pergalė turnyre - atsitiktinis įvykis, gali būti, kad tarp komandų nėra ypatingų skirtumų ir jos žaidžia tai geriau, tai blogiau priklausomai nuo aplinkybių? Ekspertų vertinimu asmeninio požiūrio į komandą ir rungtynių įspūdžio įnašas yra vos ne didesnis negu vieta turnyro lentelėje, be to, specialistų nuomonės nuolatos išsiskiria.

Biomechanikos specialistai iš Šiaurės Vakarų universiteto Ilinojuje sugalvojo, kaip nustatyti komandų kokybę, neatsižvelgiant į simpatijas ir antipatijas. Norėdami objektyviai įvertinti, specialistai naudojo „grafus" - specialų metodą informacijai pristatyti, kuris „ištraukia" neakivaizdžius dėsningumus. Mokslininkai naudojo duomenis apie rezultatyvių smūgių ir tikslių perdavimų skaičių 2008 m. Europos čempionate. Tyrinėtojai nustatė rezultatyviausius žaidėjus: geriausiai žaidė pagrindinis „Barselonos" žaidėjas Chavis Ernandesas (Xavier Hernández) ir gynėjas Serchijus Ramosas (Sergio Ramos). Rinktinės kokybė buvo nustatoma pagal sėkmingai žaidusių futbolininkų skaičių, ir pirmąsias tris vietas užėmė Ispanija,. Nyderlandai ir Portugalija. Vertinimas sutapo su ekspertų nuomone, bet buvo visiškai atmestas subjektyvumo veiksnys.

Idealaus žaidimo lygtis

Net jei komandos žais griežtai pagal mokslo rekomendacijas, futbolas vis tiek išliks nenuspėjamas. Skirtingai nuo kitų komandinių žaidimų, čia yra svarbesnė strategija ir mažiau svarbus kiekvieno futbolininko įnašas, nors kai kada vienas žmogus gali išgelbėti rungtynes. Dėl nedidelio skaičiaus kiekvienas įvartis yra vertinamas gerokai aukščiau negu, tarkime, įvartis ledo ritulyje, nekalbant apie krepšinį su dešimtimis taikliai įmestų kamuolių. 2006 m. specialistai iš Los Aslamo laboratorijos įvertino beveik 300 tūkstančių ledo ritulio, futbolo, krepšinio, amerikietiškojo futbolo ir beisbolo rungtynių rezultatus. Tradicinio futbolo rungtynių baigtis būna netikėta daug dažniau negu kitų komandinių žaidimų. Ir būtent dėl to jis yra mėgstamiausias žaidimas planetoje.