R.Garastas: „Žinojau, kad būsiu treneriu“

- Rokai, Garasto pavardė savaime įpareigoja žaisti krepšinį. Kodėl jūs pasirinkote futbolą?

- Iš pradžių išmėginau ir krepšinį, bet manęs niekas nevertė rinktis būtent krepšinio. Tad kai į klasę užsuko stalo teniso treneris ir pasiūlė išmėginti šią sporto šaką, daug negalvodamas sutikau. Ir stalo tenisą žaidžiau iki 14 metų. Tėtis neprieštaravo, sakė, jei patinka, tai ir lankyk. Tačiau tuo pat metu mes kieme dažnai žaisdavome futbolą, tad šis sportas man nebuvo svetimas. Būdamas 14-os su draugu nuėjau į futbolo treniruotę pas trenerį Mindaugą Neorą. Ten ir pasilikau.

- Ar ne per vėlai pasukote į futbolą?

- Vėlokai. Šiais laikais į Nacionalinę futbolo akademiją atrenkami jaunesni vaikai, o treniruotės vedamos 6-7 metų vaikams. Bet man norėjosi judresnio sporto, su didesne perspektyva į ateitį. Buvau labai užsispyręs, neidavau namo, kol nepadarydavau pratimo teisingai ir iki galo. Dirbau penkis kartus daugiau nei kiti treniruotėse ir netrukus pasivijau savo bendraamžius. Deja, futbolininko karjera nesusiklostė. Nors žaisdamas Kauno „Atleto“ komandoje 2010 m. rungtyniavau ir A lygoje, galiausiai dėl nugaros traumų teko atsisakyti svajonės apie profesionalų futbolą. Tada galutinai apsisprendžiau, kad būsiu treneriu. Tiesą sakant, žinojau nuo vaikystės, kad baigęs sportininko karjerą būsiu treneriu. Tikriausiai čia pasireiškė tėčio bei senelio įtaka. Kita vertus, man nuo mažų dienų patiko sportas, tad tas pasirinkimas nebuvo kažkoks priverstinis, o natūralus.

- 2015 m. jūs jau treniravote Lietuvos jaunių vaikinų (iki 17 metų) rinktinę atrankos į Europos futbolo čempionatą varžybose. Kas lėmė tokį staigų šuolį?

- Kai baigiau futbolininko karjerą, nusprendžiau nieko nelaukdamas pradėti gilintis į trenerio darbą. Maniau, kad kuo anksčiau pradėsiu, tuo geresnis būsiu. Taip ir yra. Žinias kaupti pradėjau besimokydamas Kūno kultūros akademijoje. Tuo metu mane pastebėjo Stasys Stankus. Jis man kelis kartus siūlė ateiti į Nacionalinę futbolo akademiją, bet iš pradžių aš turėjau kitokių planų, norėjau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten tęsti mokslus. Vis dėlto sulaukęs trečio pasiūlymo apsigalvojau. Galiausiai nusprendžiau prisijungti prie akademijos trenerių kolektyvo. O netrukus S.Stankus man pasiūlė padirbėti su jaunių rinktinėmis. Pradėjau nuo 15-mečių ir kartu su jais per kelerius metus pasiekiau 18-mečių lygį.

- O kaip patekote į nacionalinę rinktinę?

- To kelio pradžia galima laikyti kursus UEFA PRO licencijai gauti, kuriuose dalyvavo daug žinomų Lietuvos futbolininkų, tarp jų ir E.Jankauskas. Tikriausiai jam padarė įspūdį mano darbas, projektų pristatymai. Gal ir dar kas nors parekomendavo. Tad jis ir nusprendė mane pasikviesti į savo trenerių štabą, o aš tuo be galo džiaugiuosi.

- Po to, kai E.Jankauskas paskelbė savo asistentų pavardes, daug kas stebėjosi jūsų buvimu šiame sąraše. O kaip jūs pats sureagavote į kvietimą?

- Aš tvirtai tikėjau, kad kada nors ateityje dirbsiu rinktinėje. Bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Tas kvietimas nustebino ir mane patį. Bet kartu ir pradžiugino. Kita vertus, tie, kurie dirbo su manimi Nacionalinėje akademijoje, gali patvirtinti, kad aš savo darbą padarau kokybiškai ir iki galo.

- Koks yra jūsų darbas rinktinėje? Kokias funkcijas atliekate?

- Kiekvieno trenerio funkcijos yra labai plačios ir įvairios. Aš rinktinėje atsakau ir už žaidėjų fizinį pasirengimą, fizinės būklės stebėseną, pagalbą net ir pasirenkant reikiamą mitybą. Tuo pat metu atlieku ir būsimų varžovų analizę. Tai mano pagrindinis darbas. Aš pateikiu vyriausiajam treneriui medžiagą, galiu patarti, atkreipti dėmesį į tam tikrus aspektus, kaip būtų galima geriausiai ir efektyviausiai žaisti vienose ar kitose rungtynėse. Bet lemiamą sprendimą priima E.Jankauskas.

- Kalbama, kad Lietuvos rinktinės sėkmingą žaidimą lemia naudojamos informacinės technologijos, statistikos analizės programos. Kas čia per stebuklas?

- Nemanau, kad mes darome čia kažką stebuklingo. Tiesą sakant, tai, ką dabar darau vyrų rinktinėje, anksčiau dariau ir su jaunių komandomis. Analizuojame rungtynių įrašus, statistiką ir pan. Čia taip pat labai padeda Marius Babravičius, mus visokeriopai remia ir palaiko Lietuvos futbolo federacija. Jos dėka mes gauname priėjimą prie statistikos duomenų bazių, turime patogią techninę įrangą ir pan. Mums to reikėjo ir mes įrodėme, kad tai gali būti labai naudinga.

- Tai atspindi ir pastarieji rinktinės rezultatai. Pasaulio čempionato atrankos varžybose Lietuvos rinktinė po trejų rungtynių savo grupėje užima antrą vietą. Įspūdinga?

- Net nežinau. Iš tiesų startavome neblogai, gal net patys nesitikėjome, kad taip gerai seksis. Tačiau aš labiau džiaugiuosi ne surinktais taškais, o mūsų žaidimu. Darbas rinktinėje yra specifinis, čia futbolininkai susirenka tik kelioms dienoms ar savaitei, tad kiekvieną kartą tenka tarsi viską pradėti iš naujo. Mes žinome, ko norime iš futbolininkų, o dabar tai jau supranta ir patys žaidėjai. Ir mes tikrai labai sparčiai artėjame prie to žaidimo, kurio norime. O dar smagiau, kad atsiranda ir apčiuopiamas rezultatas, kuriuo gali džiaugtis visa šalis. Bet tikrai nereikėtų sureikšminti tų taškų. Futbole taip jau yra, kad vieną dieną gali nugalėti pajėgius varžovus, o kitą - patirti apmaudžią nesėkmę. Kol mums sekasi, tol visi mus nešioja ant rankų. Kai tik sėkmė nusisuks, būsime sumalti į miltus. Aš tai suprantu ir tuo nesipiktinu.

- Artimiausios Lietuvos rinktinės rungtynės įvyks po mėnesio Slovakijoje. Ką per tą laiką veikia rinktinės treneriai?

- Mano pagrindinė darbo vieta yra Nacionalinėje futbolo akademijoje, aš treniruoju jauniausius - 13-mečius futbolininkus. Tai neseniai į akademiją atrinkti perspektyvūs ir talentingi vaikai. Tačiau darbas rinktinėje niekada nesibaigia. Galima sakyti, kad mes jau pradėjome ruoštis rungtynėms su Slovakija.

- O tuo metu Lietuvoje įsižiebė viltis, kad 2020 m. visi galėsime ruoštis debiutui Europos futbolo čempionate. Ką jūs apie tai manote? Kokios yra Lietuvos rinktinės perspektyvos?

- Manau, kad perspektyvos labai geros. Naujas trenerių štabas su rinktine dirba vos pusmetį, bet pokyčiai, bent žaidime, yra akivaizdūs. Aišku, tai, kad mes šiuo metu užimame antrą vietą savo grupėje, nieko nereiškia. Apie patekimą į pasaulio čempionatą galvoti sudėtinga, nes ten iš grupės patenka tik nugalėtojai, o antros komandos dar turi žaisti atkrintamosiose varžybose. Tačiau prasiveržti į Europos pirmenybes šansai yra didesni. Eidami į priekį, žingsnis po žingsnio, įgaudami patirties ir gerindami žaidimą mes tikrai pasieksime tokį tašką, kai realiai pretenduosime į finalinį Europos čempionato etapą. Negaliu garantuoti, kad tai nutiks 2020 m. Bet mes tikrai darysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad nereikėtų ilgai laukti.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“