21 finalas - nuo triuškinimų iki baudinių

1930 m., Montevidėjus

Urugvajuje vykusį pirmąjį pasaulio čempionatą laimėjo šeimininkų rinktinė. Maždaug 68 tūkst. žiūrovų „Centenario" stadione stebėjo, kaip ji 4:2 nugali principinę varžovę - kaimynės Argentinos komandą. Lūžis įvyko po pertraukos, nes mačui įpusėjus šeimininkai atsiliko 1:2. Pirmojo finalo pirmąjį įvartį 12 min. įmušė urugvajietis Pablo Dorado, o paskutinį - jo tėvynainis Ektoras Kastro (Hector Castro), pasižymėjęs 89 min.

1934 m., Roma

Antras čempionatas - antras šeimininkų triumfas. Urugvajus apskritai negynė titulo, taip reaguodamas į daugelio Europos rinktinių sprendimą nevykti į Pietų Ameriką 1934-aisiais. Čempionų taurę iš jo perėmė Italija, finale Romoje 2:1 įveikusi Čekoslovakiją. Pastaroji išsiveržė į priekį 71 min., kai įvartį įmušė Antoninas Pučas. 81 min. Raimundo Orsis išlygino rezultatą ir teko žaisti pratęsimą, kuriame lemiamu tapo Andželo Skjavijaus (Angelo Schiavio) įvartis, pelnytas 95 min.

1938 m., Paryžius

Legendinio stratego Vitorijo Poco (Vittorio Pozzo) treniruota Italijos rinktinė Prancūzijoje apgynė čempionės titulą, finale 4:2 įveikusi Vengrijos futbolininkus. Po du įvarčius nugalėtojams pelnė Luidžis Kolausis (Luigi Colaussi) ir Silvio Piola. Taip pasaulio čempione pirmą kartą tapo ne namie žaidusi komanda. Šeimininkus prancūzus italai eliminavo ketvirtfinalyje.

1950 m., Rio de Žaneiras

Pasaulio čempionate Brazilijoje tikro finalo nebuvo. Nugalėtojai paaiškėjo po finalinio etapo, kuriame dalyvavo keturios komandos. Tačiau Brazilijos ir Urugvajaus mačas „Maracana" stadione prilygo finalui savo reikšme. Neabejotiniems čempionato favoritams brazilams būtų užtekę lygiųjų, tačiau 200 tūkst. žiūrovų išvydo ne šeimininkų triumfą, o tragediją. Brazilai pirmavo nuo 47 min., bet 66 min. Chuanas Alberto Skjafino (Juan Alberto Schiaffino) išlygino rezultatą, o 79 min. Alsidesas Gigija (Alcides Ghiggia) šokiravo „Maracana" žiūrovus. Urugvajus laimėjo 2:1.

1954 m., Bernas

Šveicarijoje vykusių pirmenybių finale įvyko vienas įspūdingiausių revanšų futbolo istorijoje, vokiečių vadinamas „stebuklu Berne". Grupės varžybose vokiečiai pralaimėjo Vengrijos futbolininkams net 3:8, o finale greitai praleido du tų pačių vengrų įvarčius, bet sugebėjo atsitiesti ir šventė pergalę 3:2. 10 min. rezultatą sušvelnino Maksas Morlokas (Max Morlock), 18 ir 84 min. pasižymėjo finalo didvyriu tapęs Helmutas Ranas (Helmut Rahn).

1958 m., Solna

Švedijoje vykęs čempionatas buvo sėkmingas šeimininkų rinktinei, nužygiavusiai iki finalo, tačiau į istoriją įėjo ne ji, o įspūdinga Brazilijos vienuolikė, kurios vienu iš lyderių buvo 17-metis Pelė (Pele). Finale brazilai sutriuškino švedus 5:2, po du įvarčius pelnė Pelė ir Vava, vieną - Mario Zagalo (Mario Zagallo). Pelė tapo jauniausiu finale pasižymėjusiu futbolininku, jo rekordas išlieka nepagerintas iki šiol.

1962 m., Santjagas

Čilėje titulą gynę brazilai patyrė skaudų smūgį - jau antrajame ture traumą patyrė Pelė. Visgi kamuolio burtininkų rinktinė ir be jo nužygiavo į finalą, kuriame 3:1 nugalėjo Čekoslovakijos futbolininkus. Brazilai jau 15 min. praleido įvartį, tačiau atsakė Amarildo, Zito ir Vava smūgiais. Brazilija apgynė titulą, nuo to laiko per šešis dešimtmečius to padaryti nepavyko nė vienai rinktinei.

1966 m., Londonas

Pirmas ir kol kas vienintelis kartas, kai futbolo pradininkams anglams pavyko iškovoti titulą aukščiausio rango turnyre, užfiksuotas jų aikštėje, legendiniame „Wembley" stadione. Finale anglai po pratęsimo 4:2 nugalėjo vokiečius. Po dviejų kėlinių rezultatas buvo 2:2, pratęsime dukart pasižymėjo Džofas Herstas (Geoff Hurst). Iš viso jis pelnė tris įvarčius. Dž.Herstas iki šiol yra vienintelis futbolininkas, atlikęs „hat-triką" (hat-trick) pasaulio čempionato finale.

1970 m., Meksikas

Meksikos sostinėje žiūrovai išvydo trečiąjį Brazilijos rinktinės triumfą ir Pelė gulbės giesmę. Pelė įmušė pirmąjį įvartį, atliko rezultatyvius perdavimus Žairzinjo (Jairzinho) ir Karlosui Alberto (Carlos Alberto), dar vieną įvartį pridėjo Žersonas (Gerson) - taip brazilai finale 4:1 sutriuškino italus. Pelė - pirmas ir kol kas vienintelis futbolininkas, triskart tapęs pasaulio čempionu. O brazilų strategas M.Zagalo tapo pirmuoju žmogumi, iškovojusiu trofėjų ir žaidėjo, ir trenerio vaidmenyse.

1974 m., Miunchenas

Pasaulio čempionatas vyko Vokietijoje, namų pranašumu jame pasinaudojo šeimininkų rinktinė, finale 2:1 įveikusi Nyderlandų futbolininkus. Olandai jau 2 min. išsiveržė į priekį, kai 11 metrų baudinį realizavo Johanas Neskensas (Johan Neeskens), tačiau 25 min. rezultatą išlygino Paulis Braitneris (Paul Breitner), taip pat pasižymėjęs nuo 11 metrų žymos, o 43 min. pergalingą įvartį įmušė Gerdas Miuleris (Gerd Muller).

1978 m., Buenos Airės

Puiki Nyderlandų komanda antrą kartą iš eilės žaidė finale, bet titulas vėl atiteko čempionato šeimininkų vienuolikei, šįkart - Argentinos rinktinei. Pastaroji po pratęsimo nugalėjo olandus 2:1. Du įvarčius Argentinai pelnė rezultatyviausias 1978 m. čempionato futbolininkas Mario Kempesas, vieną pridėjo Danielis Bertonis.

1982 m., Madridas

Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate triumfavo kitos Pietų Europos valstybės - Italijos - rinktinė. Finale ji 3:1 paguldė ant menčių Vokietijos vienuolikę, įvarčius nugalėtojams pelnė Paolo Rosis (Paolo Rossi), Marko Tardelis (Marco Tardelli) ir Alesandras Altobelis (Alessandro Altobelli). Italijos komanda tapo antrąja rinktine po Brazilijos, pasaulio čempionatą laimėjusia trečią kartą.

1986 m., Meksikas

Meksikoje ryškiausiai spindėjo Diego Maradonos žvaigždė, bet ne jis mušė įvarčius finale, kuriame Argentinos rinktinė 3:2 palaužė vokiečius. Argentiniečiai pirmavo 2:0 po Chosė Luiso Brauno (Jose Luis Brown) ir Chorchės Valdano (Jorge Valdano) įvarčių, tačiau Karlas Haincas Rumenigė (Karl-Heinz Rummenige) ir Rudis Fioleris (Rudi Voller) išlygino rezultatą. 84 min. savo žodį visgi tarė D.Maradona, atlikęs puikų perdavimą lemiamą įvartį pelniusiam Chorchei Buručagai (Jorge Burruchaga).

1990 m., Roma

Finale žaidė tos pačios komandos, kaip ir 1986 m., bet jėgų santykis pasikeitė. Vokietija į Italiją atvežė galingą komandą, o Argentina su D.Maradona priminė savo pačių šešėlius ir vos nušliaužė iki finalo. Visgi finale argentiniečiai laikėsi iki 85 min., kuomet buvo skirtas 11 metrų baudinys, kurį realizavo Andreasas Brėmė (Andreas Brehme). Vokiečiai laimėjo 1:0 ir trečią kartą tapo pasaulio čempionais.

1994 m., Pasadena

JAV įvyko turbūt nykiausias pasaulio čempionatų finalas - Brazilijos ir Italijos rinktinės jame neįmušė įvarčių nei per pagrindinį laiką, nei per pratęsimą. Brazilams titulą atnešė 11 metrų baudinių serija, laimėta 3:2. Baudinių nerealizavo net trys italai, tarp jų - komandos lyderis Roberto Badžo (Roberto Baggio).

1998 m., Paryžius

Prancūzijoje brazilų viltis penktą kartą tapti pasaulio čempionais sužlugdė šeimininkų rinktinė, laimėjusi finalą 3:0. Lemiamų rungtynių didvyriu tapo Zinedinas Zidanas (Zinedine Zidane). 27 ir 45+1 min. saugas įmušė įvarčius galva, nors šiaip nepasižymėjo šiuo žaidimo elementu. Mačo pabaigoje, per teisėjo pridėtą laiką, brazilus pribaigė Emanuelio Peti (Emmanuel Petit) įvartis.

2002 m., Jokohama

Tai, ko nepadarė 1998 m. Prancūzijoje, brazilai atliko 2002 m. Pietų Korėjoje ir Japonijoje vykusiame čempionate. Finale jie užtikrintai 2:0 nugalėjo vokiečius ir penktą kartą iškovojo pasaulio taurę. Abu įvarčius pelnė Ronaldo, pasižymėjęs 67 ir 79 min. Brazilai tame čempionate laimėjo visas septynerias savo rungtynes.

2006 m., Berlynas

Vokietijos sostinėje vykęs finalas, kuriame Italija po baudinių serijos įveikė Prancūziją, buvo dramatiškas, ypač prancūzų lyderiui Z.Zidanui. Jis 7 min. realizavo 11 metrų baudinį, tačiau 19 min. rezultatą išlygino italų gynėjas Marko Materacis (Marco Materazzi). Antrajame kėlinyje įvarčių nebuvo, o per pratęsimą Z.Zidanas pasidavė M.Materacio provokacijai, smogė varžovui galva ir buvo išvarytas iš aikštės. Baudinių seriją italai laimėjo 5:3.

2010 m., Johanesburgas

Svarbiausias turnyras pirmą kartą vyko „juodajame žemyne" - Pietų Afrikos Respublikoje, pasaulio čempione pirmą kartą tapo Ispanijos rinktinė. Ji finale po pratęsimo 1:0 įveikė Nyderlandų ekipą. Olandų padėtis pablogėjo 109 min., kai iš aikštės buvo išvarytas Džonas Heitinga (John Heitinga), o lemiamą įvartį 116 m. įmušė Andresas Injesta (Andres Iniesta).

2014 m., Rio de Žaneiras

Vokietijos rinktinė finalą pasiekė būdama favorite, nes pusfinalyje 7:1 sutraiškė šeimininkus brazilus, tačiau finale „Maracana" stadione taip paprasta nebuvo. Finale vokiečiai tik po pratęsimo 1:0 palaužė Argentinos komandą su Lioneliu Mesiu (Lionel Messi) ir ketvirtą kartą tapo pasaulio čempionais. Įvartį 113 m. pelnė po keitimo aikštėje pasirodęs Mario Giocė (Mario Gotze). Rytoj Katare L.Mesis ir jo ginklanešiai turės antrą šansą.

2018 m., Maskva

Prieš ketverius metus Rusijos sostinėje vykęs finalas pasižymėjo rezultatyvumu, o baigėsi Prancūzijos rinktinės triumfu 4:2. „Mėlynieji" įveikė sensacingai iki finalo nužygiavusius kroatus. 18 min. kroatas Mario Mandžukičius įmušė įvartį į savo vartus, bet 28 min. rezultatą išlygino jo tėvynainis Ivanas Perišičius. Po to prancūzai mušė tris įvarčius iš eilės. 38 min. 11 metrų baudinį realizavo Antuanas Grizmanas (Antoine Griezmann), 59 min. pasižymėjo Polis Pogba (Paul Pogba), 65 min. - Kilianas Mbapė (Kylian Mbappe). 69 min. M.Mandžukičiaus pelnytas įvartis kroatų neišgelbėjo.