Bręstanti rinktinė su 18-mete lydere

Lietuvos rankininkės oficialiose rungtynėse retai vadinamos favoritėmis. Mūsų rinktinė praleido atranką į 2023 m. pasaulio čempionatą, o atranką į šiemetines Europos pirmenybes pradėjo dviem nenustebinusiais pralaimėjimais Ispanijos ir Šiaurės Makedonijos komandoms. Tačiau prieš mačą su Azerbaidžano rinktine favoritėmis vadintos būtent lietuvės. Azerbaidžanietės oficialių rungtynių nebuvo laimėjusios nuo 2015 m. Tuo didesnis buvo šokas, išvykoje gavus antausį 33:35.

K.Kaladinskas sutinka, kad šis pralaimėjimas buvo turbūt skaudžiausias jo karjeroje: „Surinkome beveik visas geriausias rankininkes iš tų, kurias šiuo metu turime kviečiamų žaidėjų sąraše. Tikrai ne tokio rezultato tikėjomės. Turbūt mus užliūliavo klijuota favoričių etiketė, nors ir mūsų rinktinė jau senokai nebuvo pasiekusi pergalių oficialiose rungtynėse. Buvo pernelyg didelis tikėjimas savo jėgomis, o paskui, kai žaidimas nesiklijavo, rankininkės prarado ritmą."

Sekmadienį Vilniuje lietuvės parodė jau visai kitokį veidą ir sutriuškino azerbaidžanietes 41:26. Tarp rinktinės lyderių vėl buvo G.Pilikauskaitė iš Vilniaus „Sostinės tauro", vasario 23 d. atšventusi 18-ąjį gimtadienį. Pirmosiose rungtynėse su azerbaidžanietėmis ji pelnė 10 įvarčių, antrosiose - 9. Dar būdama 17-mete, G.Pilikauskaitė debiutavo rinktinėje Baltijos taurės turnyre ir jame taip pat buvo rezultatyviausia.

Pasiekus pirmąją pergalę, nuotaika rinktinėje iškart pagerėjo. Juolab kad Europos čempionato atrankos sistema yra gan gailestinga. Į pirmenybes pateks ne tik po dvi geriausias kiekvienos grupės komandas, bet ir keturios iš aštuonių trečiąsias vietas užimsiančių rinktinių. Lietuvos ekipa 5-oje grupėje yra trečia, tad jei reikia siekti taškų ir kuo geresnio įvarčių santykio dvejose likusiose rungtynėse. Balandžio 3 d. lietuvės Vilniuje susitiks su ispanėmis, o balandžio 7 d. svečiuose žais su Šiaurės Makedonijos rankininkėmis.

Su rinktinės treneriu K.Kaladinsku kalbėjomės tiek apie šį atrankos ciklą, tiek apie nacionalinės komandos ateities perspektyvas.

- Po pralaimėjimo Azerbaidžane skelbta, kad tik po pokalbių su federacija nutarėte likti poste iki ciklo pabaigos. Peršasi išvada, kad ketinote atsistatydinti?

- Su federacijos generaliniu sekretoriumi ir žaidėjomis kalbėjomės, kad turbūt niekas nesitikėjo tokio rezultato ir kažkas turi prisiimti atsakomybę. Aš buvau pasiryžęs ją prisiimti, tačiau po pokalbių priėmėme sprendimą tęsti darbus. Žaidėjos mane palaikė. Patys suprantame, kad dar ne viskas prarasta. Pergalė Vilniuje tai patvirtino. Pakilome į trečiąją vietą, rungtynių su ketvirtoje vietoje esančia komanda taškai nebus skaičiuojami. Toliau kovosime dėl taškų ir įvarčių skirtumo, kuris gali nulemti, ar pateksime tarp keturių geriausių trečiąsias vietas užimsiančių rinktinių.

- O kokia dabar jūsų nuostata, kaip ketinate elgtis ciklui pasibaigus? Ar viskas priklausys nuo rezultatų?

- Mano ir viso trenerių štabo sutartys galioja iki paskutinio šio atrankos ciklo turo. Baigsis ketverių metų sutartis ir tada žiūrėsime. Federacijoje taip pat vyks rinkimai, matysime, ar mus palaikys nauja valdžia. Matyt, daugiausiai lems rinktinės rezultatai.

- Moterų rinktinė praleido 2023 m. pasaulio čempionato atranką. Kodėl priimtas toks sprendimas, nematėte prasmės varžytis?

- Ne tai, kas nesimatė prasmės varžytis, bet vyko kartų kaita ir kai kurios vyresnės rankininkės vangiai atvykdavo į rinktinę. Neturime daug profesionalių sportininkių, kurios gyventų iš rankinio. Atėjo laikas, kai jau buvo sunku viską suderinti, o jaunos žaidėjos dar turėjo žaisti 16-mečių ir 18-mečių rinktinėse. Visas dėmesys buvo nukreiptas į jaunimo čempionatus. Ateina nauja karta, jau dabar turime 2 ar 3 rankininkes iš tų jaunimo rinktinių. Mūsų amžiaus vidurkis yra labai mažas, turime jauną komandą.

- Kaip rinktinė pasikeitė per tuos ketverius metus, kai ją treniruojate? Ar galima teigti, kad ji sustiprėjo, turi daugiau potencialo?

- Manau, dabar komanda yra labiau išalkusi pergalių. Vykstant kartų kaitai atėjo noras įrodyti, kad atėjo karta, galinti siekti pergalių. Anksčiau buvo tiesiog daug gerų žaidėjų, darančių rezultatą. Jaunimas būdavo paliekamas ant suolelio arba visai nepakviečiamas. Šiuo metu senoji gvardija jau yra išėjusi ir turime vos vieną rankininkę, kuriai yra virš 30 metų. Tai daug ką pasako - turime atsinaujinusią rinktinę, kurios veidas visiškai kitoks nei prieš ketverius metus. Ši komanda tikrai dar nepasiekė savo galimybių ribų, toli gražu.

- Kiek metų gali prireikti, kad rinktinė pasiektų savo piką?

- To piko galima ir apskritai nepasiekti, jeigu žaidėjos neis į profesionalų rankinį, jeigu neužauginsime daugiau rankininkių, potencialiai galinčių papildyti rinktinės rotaciją. Mums kiekviena žaidėja yra labai svarbi. Šiuo metu Lietuvos moterų lygoje vyksta atkaklios kovos, tai irgi verčia pasitempti, akivaizdžiai matome rankininkių žaidimo pagerėjimą. Iš užsienio atvykstančios rankininkės irgi kol kas yra augančios žaidėjos. Vakarei Damulevičiūtei yra 19 metų, Aušrai Arcičevskajai - 22-eji. Praeis dar mažiausiai ketveri metai, kol jos pasieks žaidimo brandą. Tikimės augti kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę.

- Pristatykite skaitytojams geriausias ir perspektyviausias Lietuvos rankininkes. Čia juk ne vyrų krepšinis, ne visi jas žino.

- Jau kelerius metus iš eilės geriausia Lietuvos rankininke renkama A.Arciševskaja. O tarp jaunimo didelis talentas yra G.Pilikauskaitė, jau žaidžianti pagrindinėje rinktinės sudėtyje. Yra ir V.Damulevičiūtė, vartininkė Evita Žilionytė, žaidusi patikimai ir taip pat įsitvirtinusi pagrindinėje sudėtyje. Jos yra mūsų pagrindinės žaidėjos, Lietuvos moterų rankinio ateitis.

- G.Pilikauskaitė iš šalies atrodo tikras fenomenas - jau būdama 17-os tapo rezultatyviausia rinktinės žaidėja. Kame jos išskirtinumas ir kur galbūt reikėtų pasitempti, kad taptų dar geresne rankininke?

- Kad taptų geresne rankininke, neabejotinai reikia pasitempti gynyboje. Ji yra puikiai puolimą skaitanti žaidėja, turi labai gerą startinę sprogstamąją jėgą, tai suteikia didelį pranašumą. Gabija pelno daug laisvų įvarčių, jai netrūksta veržlumo, ji turi kovotojos charakterį, kuriuo pasižymi jau seniai. Ji jau kelerius metus yra pastebima tarp vyresnių rankininkių, gauna daug žaidimo laiko ir nuosekliai siekia savo tikslo.

- Gal nederėtų lyginti G.Pilikauskaitės su plaukike Rūta Meilutyte, nes rankinis - komandinė sporto šaka, tačiau moterų krepšinyje prieš kelerius metus sužibėjo Justė Jocytė ir visuomenės dėmesys iškart padidėjo. Ar Gabija galėtų atlikti panašų vaidmenį, tapti rankinio ambasadore?

- Jeigu taip įvyktų, mes tuo labai džiaugtumėmės. Nes Gabija yra žmogus, demonstruojantis solidų žaidimą ir norą, ji neatsisako žaisti ir jaunimo rinktinėse. Ji tikrai gali būti tuo veidu, apie kurį bus lipdoma rinktinė.

- Iš dabartinių rinktinės rankininkių Čempionių lygoje žaidė tik A.Arciševskaja. Ar šis lygis pasiekiamas jai ir kitoms Lietuvos rankininkėms?

- A.Arciševskaja dabar jau nebežaidžia, jos komanda pernai iškrito iš Čempionių lygos. Manau, šis lygis pasiekiamas. V.Damulevičiūtė žaidžia Vokietijos Bundeslygoje, klausimas - kokie jos klubo tikslai. A.Arciševskaja žaidžia Čekijos čempionių klube. Lietuvos komandoms Čempionių lyga kol kas nepasiekiama, bet atskiroms rankininkėms, jeigu jos išvyks į užsienį - taip. Jos yra matomos, dalyvauja tarptautinėse varžybose. Svarbiausia, kad gerai sukristų kortos. Reikia ir gero agento, susideda daug niuansų.

- Turbūt labiausiai susidomėjimą moterų rankiniu padidintų patekimas į Europos čempionatą. Kaip dabar, likus dviems turams, vertinate rinktinės galimybes?

- Be abejo, patekimas į Europos čempionatą ir žaidėjoms iškart atvertų kelią į stipresnius klubus. Mums dabar svarbiausia surinkti pajėgiausią sudėtį. Ispanės jau pateko į Europos čempionatą, tad klausimas - kokią sudėtį jos atsiveš į Vilnių. Viskas spręsis paskutinėse rungtynėse Šiaurės Makedonijoje. Mums toks rungtynės bus žūtbūtinės, makedonėms - turbūt ne. Joms rungtynės jau bus daugiau garbės reikalas. Važiuosime kovoti.