Geras šaudykloje, dar geresnis Dakare

Futbolas - tik jauniems

Iki Katare vykusio pasaulio futbolo čempionato ši nedidelė valstybė, bent jau Vakaruose, mažai kam siejosi su sportu, nors jos lengvaatlečiai yra iškovoję skambių pergalių. Pavyzdžiui, šuolininkas į aukštį Mutazas Esa Baršimas yra olimpinis ir pasaulio čempionas. Tačiau, jei užsienyje būtų renkamas garsiausias Kataro sportininkas, šis titulas atitektų ne lengvaatlečiui. N.Al Atija pavardė kiekvienų metų pradžioje skamba per visą pasaulį, nes jis jau daugiau nei dešimtmetį yra vienas iš Dakaro favoritų.

N.Al Atija nėra iš tų sportininkų, kurie trūksplyš siekia dėmesio, daug pasakoja apie save. Žinoma, kad jis yra vedęs ir turi sūnų bei dukrą. Apie savo pomėgius ir kelią į sportą katarietis 2019 m. papasakojo „Al-Jazeera" duotame interviu. Pasak Dakaro aso, jis nuo mažumės labai domėjosi sportu, mokykloje žaidė futbolą, užsiiminėjo lengvąja atletika. Naseras, kaip ir daugelis Kataro berniukų, svajojo tapti kariškiu. Ši svajonė išsipildė, jis yra Kataro kariuomenės kapitonas.

Pasak A.Al Atija, jis žaidė futbolą puolėjo pozicijoje ir jaunių komandose pasiekė neblogą lygį. Tapti profesionaliu futbolininku jis nebandė. „Žaidimui reikia skirti visą dėmesį, tačiau žaidėjo karjerą tenka baigti sulaukus maždaug 32-ejų, o šaudyme ir automobilių sporte gali išlikti konkurencingu ir būdamas 50-ies. Tai mane privertė susimąstyti", - paaiškino N.Al Atija.

Bronza Londone

Naserui patiko greitis, todėl 1990 m. jis pagalvojo, kad galėtų tapti lenktynininku. Sukaupęs ketverių metų dalyvavimo Kataro čempionate patirtį, N.Al Atija rado dar vieną sritį, kurioje galėjo save realizuoti. Jis išgirdo, kad atsidarė naujas šaudymo klubas ir nedelsdamas išbandė jėgas.

Į tarptautinius sporto vandenis N.Al Atija greičiau išplaukė būtent šaudyme, o ne lenktynėse. 1994 m. jis debiutavo šaudymo pasaulio čempionate. Jame katariečiui nėra pavykę laimėti medalių, tačiau 2001 ir 2006 m. jis tapo šaudymo į skraidančius taikinius Azijos čempionu. Pradedant nuo 1996 m., N.Al Atija dalyvavo šešeriose olimpinėse žaidynėse. Debiutas Atlantoje buvo kuklus - 15-oji vieta, tačiau ilgainiui rezultatai gerėjo. 2000 m. Sidnėjuje katarietis buvo šeštas, 2004 m. Atėnuose - ketvirtas. 2008 m. Pekine jis liko tik 15-as, tačiau nešė šalies vėliavą atidarymo ceremonijoje.

Olimpinis medalis sužibo 2012 m. Londone. Ten A.Al Atija po papildomos šaudymo serijos įveikė rusą Valerijų Šominą ir pelnė bronzą. „Tai buvo svajonių svajonė", - pripažino sportininkas. Iki šiol olimpinius medalius yra iškovoję tik septyni Kataro atstovai, N.Al Atija - vienas iš jų. 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse katarietis pasirodė prastai, užėmė tik 31-ąją vietą.

Ilgai lauktas triumfas

Svarbiose tarptautinėse ralio varžybose N.Al Atija pasižymėjo jau būdamas brandaus amžiaus. Nuo 2003 m. jis dalyvavo Vidurinių Rytų ralio čempionate, kurį yra laimėjęs 13 kartų. Nuo 2004 m. Kataro atstovas varžėsi Pasaulio ralio čempionato (WRC) lenktynėse. Atskirose klasėse laimėjimų būta, 2006 m. pavyko tapti PWRC čempionu, tačiau pagrindinėje WRC įskaitoje, kurioje lenktyniauja ralio žvaigždės, N.Al Atija visada buvo toli nuo lyderių. Aukščiausia jo pozicija bendrojoje sezono įskaitoje - 11-oji, užimta 2013 m. 2014 ir 2015 m. katarietis tapo WRC-2 varžybų čempionu.

WRC dalyviai važiuoja keliais, o N.Al Atija didžiausius laimėjimus pasiekė ten, kur jų nėra arba beveik nėra. Dakaro ralyje jis užsitarnavo Kopų princo pavardę, nors ir šiose lenktynėse iškovoti vietą po saule nebuvo lengva. Debiutiniame 2004 m. Dakare N.Al Atija liko dešimtas, po to dvejus metus iš eilės nefinišavo, 2007 m. užėmė šeštąją vietą, o 2009 m. buvo diskvalifikuotas (2008 m. ralis apskritai nevyko).

Vienu geriausių Dakaro lenktynininkų N.Al Atija tapo 2010 m., kai sėdo prie „Volkswagen" vairo. Tais metais jis užėmė antrąją vietą, o 2011 m. atėjo triumfo valanda. „Tai - svarbiausias momentas mano karjeroje. Tikiuosi, žmonės pagaliau sužinos, kur yra Kataras", - po pirmojo laimėto Dakaro sakė N.Al Atija.

Nuo to laiko katarietis visada atsidurdavo tarp Dakaro prizininkų, išskyrus 2012, 2013 ir 2017 m., kai apskritai nepavyko finišuoti. 2015 m., vairuodamas „Mini", jis iškovojo antrąjį savo titulą, 2019 m., jau sėdėdamas prie „Toyota" vairo - trečiąjį.

2020 m. Dakaro ralis perkeltas iš Pietų Amerikos į Saudo Arabiją. Anksčiau N.Al Atija buvo svarbu tiesiog laimėti ir nutraukti europiečių hegemoniją, perkėlus varžybas tapo svarbu laimėti savo regione. Dvejus metus iš eilės nepavyko, katarietis liko antras, tačiau pernai jis susigrąžino Dakaro karūną. „Puiki pergalė, ypač Naserui. Lenktynininkui iš Kataro daug reiškia laimėti Vidurinių Rytų regione", - tuomet sakė N.Al Atija šturmanas prancūzas Matjė Bomelis (Mathieu Baumel).

Lakstydamas po Saudo Arabijos smėlynus, Kataro lenktynininkas ne kartą susitiko ir draugiškai pabendravo su lietuviais. 2021 m. ralio pradžioje jis bivake aplankė Benediktą Vanagą. Šiemetiniame Dakare, vienintelę laisvą ralio dieną, N.Al Atija susitiko su Antanu Juknevičiumi ir pasirašė ant Lietuvos istorinės vėliavos su Vyčiu ir valstybinės Ukrainos vėliavos.

Pergalių alkis nedingo

Šiemetinis Dakaras „Toyota" automobilį vairavusiam katariečiui buvo palyginti ramus. Jis laimėjo tris etapus, visus juos - pirmojoje ralio pusėje, o paskui tiesiog išlaikė lyderio poziciją. „Šiame Dakare mums neprisiėjo atakuoti kaip bepročiams. Atlaikėme antrąją savaitę ir laimėjome Dakarą, o tai yra svarbiausia", - varžybas apibendrino N.Al Atija. Nors antrojoje pusėje prancūzas Sebastienas Loebas laimėjo šešis etapus iš eilės ir pasiekė rekordą, bendrojoje įskaitoje jis nuo čempiono atsiliko 1 val. 20 min. Tai yra didžiausias skirtumas tarp pirmąją ir antrąją vietas užėmusių sportininkų per pastaruosius du dešimtmečius.

„Labai džiaugiuosi, kad laimėjau Dakarą penktą kartą, o Matjė - ketvirtą. Atsiprašau, Matjė", - po finišo pajuokavo N.Al Atija. Jam ir M.Bomeliui tai buvo devintas bendras Dakaras. Keturis kartus šis tandemas laimėjo ralį, dar keturis kartus užėmė antrąją vietą. „Kad juos nugalėtum, turi pasirodyti idealiai", - pripažino S.Loebas.

Tapęs čempionu penktą kartą, N.Al Atija dar labiau įsitvirtino tarp didžiausių visų laikų Dakaro legendų. Titulų skaičiumi jį lenkia tik prancūzas Stefanas Petranselis (Stephane Peterhansel), triumfavęs 8 kartus. Be to, N.Al Atija sąskaitoje yra 47 laimėti etapai. Pagal šį rodiklį jis yra trečias po suomio Ario Vataneno (50) ir S.Petranselio (49).

Panašu, kad į šeštąją dešimtį įkopęs katarietis nežada sustoti. „Visada noriu laimėti dar ir dar, dabar noriu apginti pasaulio čempiono titulą", - teigė N.Al Atija. Jis turėjo galvoje pernai iškovotą ralio reido pasaulio čempiono vardą.

Jei kam atrodo, kad N.Al Atija jau per senas, reikia neužmiršti, kad jis buvo teisus sakydamas, jog ralyje vyrauja visai kitokie standartai nei futbole. Užpernai S.Petranselis laimėjo Dakarą būdamas 55-erių. Ispanas Karlosas Sainsas (Carlos Sainz) išlieka konkurencingu ir sulaukęs 60-ies. Taigi N.Al Atija dar tikrai gali padidinti titulų skaičių.

2023 m. Dakaro nugalėtojai

T1 automobiliai - Naseras Al Atija (Kataras, „Toyota")

Motociklai - Kevinas Benavidesas (Argentina, KTM)

Sunkvežimiai - Janusas van Kasterenas (Nyderlandai, „Iveco")

Keturračiai - Aleksandras Žiru (Prancūzija, „Yamaha")

T3 bagiai - Ostinas Džonsas (JAV, „Can-Am Maverick")

T4 bagiai - Erikas Gočalas (Lenkija, „Can-Am Maverick")

Tituluočiausi automobilių klasės lenktynininkai

1. Stefanas Petranselis (Prancūzija) - laimėjo 8 kartus (2004, 2005, 2007, 2012, 2013, 2016, 2017, 2021 m.)

2. Naseras Al Atija (Kataras) - laimėjo 5 kartus (2011, 2015, 2019, 2022, 2023 m.)

3. Aris Vatanenas (Suomija) - laimėjo 4 kartus (1987, 1989 - 1991 m.)

4-6. Renė Metžas (Prancūzija) - laimėjo 3 kartus (1981, 1984, 1986 m.)

Pjeras Lartikas (Prancūzija) - laimėjo 3 kartus (1994, 1995, 1996 m.)

Karlosas Sainsas (Ispanija) - laimėjo 3 kartus (2010, 2018, 2020 m.)