Geri darbai netrukdo siekti aukštumų

Lietuvos kilnaus sportinio elgesio (Fair Play) apdovanojimuose O.Dobrovolskaja nugalėjo nominacijoje „Jaunasis sportininkas - pavyzdys bendraamžiams". „Ji yra aktyvi negalią turinčių asmenų sporto ambasadorė, skatinanti paralimpinio sporto plėtrą, vaikų su negalia įtraukimą į sportą ir mažinanti diskriminaciją. Per metus ji aplankė apie 15 mokyklų bei centrų, įtraukdama 600 moksleivių į užsiėmimus apie paralimpinį sportą ir dalindamasi savo istorija. Ji taip pat aktyviai skatina įtraukias fizinio lavinimo pamokas, dalyvauja šviečiamuosiuose projektuose ir yra Lietuvos paralimpinio komiteto ambasadorė", - taip apibūdinta Oksanos veikla, už kurią ji gavo „Fair Play" apdovanojimą.

O geriausios sportininkės su negalia prizą gruodį ji gavo už pasirodymą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Jose disko metikė užėmė penktąją vietą.

- Kuris apdovanojimas - geriausios Lietuvos sportininkės ar kilnaus sportinio elgesio - jums suteikė daugiau džiaugsmo?, - paklausėme O.Dobrovolskajos.

- Kadangi mano pagrindinis dėmesys šiuo metu skirtas sportinių tikslų siekimui, pirmasis apdovanojimas yra brangesnis. Juk jis skirtas už pasiekimus sporte. „Fair play" apdovanojimas susijęs ne su pagrindine profesija, o su mano antrąja veiklos sritimi. Jis man irgi labai svarbus, bet, jei reikia sudėlioti, yra antroje vietoje.

- Papasakokite, kaip įsitraukėte į šviečiamąją veiklą, kas motyvavo į ją įsitraukti?

- Ištakos yra vaikystėje, nes nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Pati gerai mokiausi ir mėgau pamokyti bendraamžius, klasiokus. Ne tik duoti nusirašyti, bet ir kažką išaiškinti, padėti. Ta gyslelė yra nuo vaikystės, bet gyvenimas taip pasisuko, kad netapau mokytoja, tai ir liko svajone. Tačiau, kai atsirado galimybė nuvažiuoti į mokyklas, išbandyti save tokiame apmlua, aš sutikau. Pirmieji kartai buvo nedrąsūs, nes galvojau, kad galbūt nepatiksiu mokiniams, nemokėsiu bendrauti, bet ilgainiui supratau, jog man puikiai sekasi.

Nors nematau žvilgsnių, reakcijų, puikiai jaučiu, ar manęs klauso, ar pasirinkau tinkamą kalbėjimo manierą. Dėl to man lengva prisitaikyti prie auditorijos ir parinkti metodiką, kaip viską papasakoti. Prisitaikau prie kiekvienos auditorijos - ar tai būtų pirmokai, ar studentai. Bendrauju su skirtingo amžiaus klausytojais. Pastarasis mano apsilankymas buvo dienos centre, kur susirinko žmonės su skirtingomis negaliomis. Tai buvo įdomi patirtis, nes dalyvavo labai įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Su visais pavyko šiltai pabendrauti.

- Tuose susitikimuose daugiau pasakojate apie savo patirtis ar bendravimas yra dvipusis, išgirstate ir klausimų, kitų žmonių istorijų?

- Nesu įsprausta į rėmus ir galiu pasirinkti modelį. Pasirinkau tokį modelį, kad iš pradžių trumpai papasakoju apie save, išdėlioju pagrindinius biografijos taškus. Papasakoju apie savo negalią, nes žmonėms būna įdomu, kaip ji atsirado ir vystėsi, kaip dabar su ja gyvenu, kaip tvarkausi buityje, kaip atėjau į sportą.

Po to pereinu prie praktinės dalies. Visada su savimi vežuosi įvairias priemones, kurias naudoju kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, baltąją lazdelę. Vežuosi ir rečiau naudojamas priemones, jų skaičius priklauso nuo auditorijos. Jei būna maži vaikučiai, jiems labiau patinka pačiupinėti, pažiūrėti. Tai gali būti dalykai, padedantys man buityje - svarstyklės, skysčių matuokliai, kalbantis termometras. Jeigu tai yra vyresni vaikai, priemonės daugiau siejasi su sportu. Visada vežuosi diską, kurį mėtau, duodu pačiupinėti, įvertinti, kiek jis sveria, parodau, kaip jis išmetamas. Būtinai vežuosi šviesos nepraleidžiančius akinius, su kuriais mėtau diską. Leidžiu vaikams užsidėti, pasižiūrėti, ar tikrai per juos nieko nesimato.

Pasirenku savanorį, uždedu tuos akinius ir į rankas duodu kažkurią atsineštą priemonę, kad ir diską. Žmogus turi atspėti, kas tai yra, kokios spalvos, kokio svorio. Tai palieka didelį įspūdį įvairaus amžiaus žmonėms, nes išsijungia rega ir įsijungia kiti pojūčiai. Jeigu yra daugiau laiko ir mažesnė auditorija, leidžiu pasivaikščioti su tais pačiais akiniais ir lazdele. Kartais nusinešu golbolo kamuolį. O po visko 5 ar 10 minučių palieku klausimams. Kuo jaunesnė auditorija, tuo klausimų būna daugiau ir įvairesnių, nes vaikai mažiau kuklinasi. Man mažųjų auditorija labai patinka. Pasijuokiame, atsakau į įdomesnius klausimus, padiskutuojame.

- Neseniai karjerą rinktinėje baigęs krepšininkas Mindaugas Kuzminskas pasakė, kad ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali tapti geru žmogumi ir tai yra daug svarbiau. Jūsų pavardėje yra žodis dobro (slavų kalbose - gėris, gerumas), tad turbūt sutinkate su M.Kuzminsku?

- 100 proc. sutinku. Bet kurioje srityje ir profesijoje žmogus turi likti žmogiškas. Tai yra visa ko pagrindas. Pirmiausiai gimstame žmonėmis ir tik po to atrandame save vienoje ar kitoje profesijoje. Tikiu, kad viskas eina iš vidaus. Koks esi viduje, toks esi ir aplinkoje. Visi tie dalykai - profesija, pasiekimai, šlovė yra tiesiogiai susiję su tavimi kaip su žmogumi. Kuo būsi geresnis, tuo labiau kaip magnetas trauksi gerus dalykus.

- Dėl sporto nestudijavote teisės magistrantūroje. Ar dabar nesigailite, kad pasirinkote sportą?

- Tikrai nesigailiu, nes žiūrint, kas man gyvenime patinka, suprantu, kad negalėčiau būti gera teisininke. Tai yra sausa profesija, o aš turbūt pernelyg empatiška, man visų gaila. Net neįsivaizduoju, kurioje teisės srityje tikčiau. Man gal trūksta tvirtumo, kovingumo, nemėgstu ginčytis, noriu, kad viskas vyktų geranoriškai.

Nesigailiu, kad nestudijavau magistrantūroje, bet ir nesigailiu, kad tapau teisės bakalaure. Tos studijos išmokė dalykų, kurių nebūčiau išmokusi niekur kitur. Nors nesu labai kovinga, studijuojant šioje srityje situacija visgi pagerėjo. Susipažinau su teisės mechanizmais, supratau, kad kiekvienas turime teises ir galime jas ginti. Taip pat sužinojau, kur galima ieškoti informacijos ir pagalbos. Įgijau daugiau mąstymo įgūdžių, mąstyme galbūt padaugėjo struktūros. Tai, beje, padeda ir sporte, nes sportininkai turi griežtai laikytis disciplinos, kaip teisininkai - struktūros.

- Studijas tęsiate Lietuvos sporto universitete. Ką studijuojate dabar?

- Taikomąją fizinę veiklą, tai yra sritį, su kuria susiduriu beveik kasdien. Ši studijų kryptis moko būsimus specialistus, dirbsiančius su žmonėmis, turinčiais įvairių poreikių. Nebūtinai tai yra žmonės su negalia, gali būti ir, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės, kažkokius sunkumus išgyvenantys žmonės. Su jais dirbama per fizinę veiklą. Aš savo pavyzdžiu visada transliuoju žinutę, kad sportas yra labai svarbi gyvenimo dalis. Jis turi būti gyvenime, kad žmogus jaustųsi gerai, gyventų kokybiškai. Ir nesvarbu, kiek žmogui metų, kokį jis turi išsilavinimą, turi ar neturi specialiųjų poreikių. Mokomės kiekvienam žmogui pritaikyti fizinį krūvį, kad tai pagerintų gyvenimo kokybę.

- Jūsų kaip sportininkės pasirengimas naujam sezonui jau įsibėgėjo?

- Jis jau seniai įsibėgėjo. Pradėjau ruoštis nuo lapkričio pradžios, dabar trims savaitėms išskrendame į stovyklą Tenerifėje, kur jau bus galima paimti diską ir mesti jį į tolį. Labai to laukiu, nes manieže diską mėtome tik į tinklą, atidirbinėjame technikos elementus. Kiek jis skries į tokį, mes su trenere dar nežinome. Tenerifėje būna puikus oras, kasdien šviečia saulė ir niekada nebūna lietaus, tad labai laukiu stovyklos.

- Kokie pagrindiniai šio sezono tikslai?

- Pagrindinis startas bus rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje Indijoje, Naujajame Delyje vyksiantis pasaulio čempionatas. Ten čempionatas vyks pirmą kartą, tad truputį neramu, bet kartu ir labai laukiu varžybų. Man tai bus trečiasis pasaulio čempionatas, pirmajame užėmiau penktąją vietą, antrajame - ketvirtąją. Pagal tokias tendencijas pagaliau turėčiau iškovoti tą išsvajotą pirmąjį medalį. Toks ir yra mano tikslas.

- Pažvelkime toliau, į paralimpines žaidynes. Tokijuje buvo aštuntoji vieta, Paryžiuje - penktoji. Kokie jūsų lūkesčiai 2028 m. Los Andželo žaidynėms?

- Jose irgi turėtų būti medalis. Kokios prabos - bus matyti, bet medalis tikrai turėtų būti. Tendencijos kol kas yra geros.

- Kai vyks Los Andželo žaidynės, jums bus 32-eji. Aukso amžius disko metimo rungtyje?

- Taip, tai yra pats pikas ir tarp sportininkų su negalia, ir tarp jos neturinčių sportininkų. Manoma, kad geriausi metai yra nuo 30 iki 35, nes tada jau būna subrendęs organizmas, susikaupia daug patirties, nušlifuojami techniniai elementai, kurių yra labai daug. Atrodo paprasta, tik vienas greitas judesys, bet į jį telpa labai daug detalių, kurias reikia atidirbinėti, o tam reikia laiko.

- Minėjote, kad planuojate sportuoti iki 40-ies. Po Los Andželo žaidynių kalendoriuje pažymėtos dar mažiausiai dvejos?

- Tai yra minimalus planas. Kai gruodį gavau geriausiai sportininkei su negalia skirtą apdovanojimą, jį įteikė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, kuri olimpinėse žaidynėse dalyvavo penkis kartus. Kai Laura pasveikino, pasakiau: esi mano autoritetas ir mano tikslas - tave aplenkti. Nors iš pradžių dar reikia pavyti, po to jau bus galima bandyti ir aplenkti.