Ką naujo išvysime Los Andžele (II dalis)

Mohaukų palikimas

Lakrosas grįžta į olimpinę programą po labai ilgos pertraukos. Jis žaistas 1904 m. Sent Luise ir 1908 m. Londone, tačiau pirmuoju atveju dalyvavo tik 3 komandos, antruoju - dvi. Abiem atvejais čempionais tapo žaidimo pradininkai kanadiečiai. Įdomu, kad Sent Luise varžėsi dvi Kanados komandos. Antroji atstovavo mohaukų genčiai, tai rodo ir žaidėjų vardai - Juodasis Erelis, Gyvačių Valgytojas, Pusmėnulis. Mohaukai žaidynėse liko paskutiniai, treti, juos aplenkė ne tik baltieji kanadiečiai, bet ir amerikiečiai.

Lakrose, kaip ir daugelyje komandinių žaidimų, yra vartai, o tikslas - pelnyti įvartį. Yra lazdos, lietuviškai dar vadinamos raketlazdėmis, bet, kitaip nei žolės riedulyje, jomis nesmūgiuojama. Ant lazdų galų įtaisyti tinkleliai, kamuoliukas jomis gaudomas, nešamas, perduodamas ir metamas į vartus. Tradicinis lakrosas žaidžiamas 100x55 m aikštėje, sportininkai dėvi šalmus, nes netrūksta sūsidūrimų, ypač vyrų varžybose. Vyrų komandą sudaro 10, moterų - 12 žaidėjų.

Mohaukai neatsitiktinai žaidė Sent Luise, nes būtent nuo jų baltieji kolonistai Kanadoje ir nusižiūrėjo šį sportą. 1856 m. Monrealyje įkurtas lakroso klubas. Nuo 1967-ųjų kas ketverius metus vyksta pasaulio čempionatai, 1974 m. įkurta Tarptautinė lakroso federacija, vienijanti maždaug 90 narių. Beje, narėmis laikomos ne tik valstybės, bet ir indėnų genčių grupės. Irokėzų komanda yra viena stipriausių pasaulyje.

Prieš keletą metų Šiaurės Amerikos lietuviai pabandė išpopuliarinti lakrosą Lietuvos mokyklose. Geriausiai naujovė prigijo Kėdainiuose, kur įsikūrusi ir asociacija „Lakrosas Lietuva".

Mažesnis lakrosas

Bandant įtraukti žaidimą į olimpinę programą, tarptautinei federacijai teko prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų - labiau pageidaujamos daug laiko ir vietos nereikalaujančios sporto šakų atmainos, o ne jų tradicinės formos. Pavyzdžiai - 3x3 krepšinis, regbis-7. Naujajai sporto šakai irgi teko „susimažinti", Los Andžele tiek vyrai, tiek moterys žais šešetų lakrosą.

Ši atmaina sukurta tik 2021 m., neslepiant, kad siekis yra populiarinti žaidimą pasaulyje ir patekti į olimpinę programą. Kaip sako pavadinimas, kiekvienoje komandoje yra po 6 žaidėjus. Rungtyniaujama 70x36 m aikštėje, mačas trunka 32 min., o ne 60 min., kaip yra tradiciniame lakrose.

Šešetų lakrosas pristatytas užpernai JAV surengtose pasaulio žaidynėse. Ir vyrų, ir moterų turnyrus laimėjo Kanados komandos, sidabrą pelnė JAV rinktinės. Vyrų varžybose bronza atiteko japonams, moterų - australėms.

Šios atmainos pasaulio čempionatai bus rengiami tik nuo 2026-ųjų, todėl, norint įvertinti, kas diktuoja madas ir pretenduos į medalius Los Andžele, geriau pažiūrėti į tradicinio lakroso turnyrus. Juose dominuoja ne žaidimo išradėjai kanadiečiai, o JAV rinktinė, pasaulio čempionatus laimėjusi 11 kartų. Kanadiečiai triumfavo tik 3 kartus. Be minėtų komandų, prizininkais 11 kartų tapo australai, 3 kartus - irokėzai.

Amerikiečiai buvo stipriausi ir 2023 m. pasaulio čempionate. Turnyre dalyvavo ir daug Europos rinktinių, tarp jų - Latvijos rinktinė, žaidusi silpniausioje F grupėje. Iš europiečių į ketvirtfinalį pateko tik anglai.

Nuo 1982 m. vykstančius moterų pasaulio čempionatus 9 kartus laimėjo JAV, 2 kartus - Australijos rinktinė. Prizininkėmis 7 kartus tapo anglės, 5 kartus - kanadietės, 1 kartą - škotės. 2022 m. auksą iškovojo amerikietės, sidabrą - kanadietės, bronzą - anglės. Dalyvavo ir latvės, užėmusios 20-ąją vietą.

Egiptiečių viltis

Iš Kanados, kur mohaukai paklojo lakroso pamatus, persikelkime į prestižines privačias Anglijos mokyklas. Būtent jose XIX amžiaus viduryje atsirado ir išpopuliarėjo skvošas. Lyg ir tenisas, bet ne lauke, o tarp sienų. XIX amžiaus pabaigoje skvošas išpopuliarėjo Šiaurės Amerikoje, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje - Pakistane, Egipte, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.

1967 m. įkurta Tarptautinė skvošo federacija. Yra ir Lietuvos skvošo asociacija, įsikūrusi Vilniuje. Asociacijos tinklalapyje nurodoma, kad šio žaidimo moko 6 skvošo specialistai.

Kaip ir tenise, skvoše vyksta tiek vienetų, tiek dvejetų varžybos. Jei turnyrus stebi žiūrovai, sienos būna permatomos, nes kitaip nieko nesimatytų. Aikštelės ilgis - 9,75 m, plotis - 6,4 m (vienetų) arba 7,62 m (dvejetų). Priekinės sienos žaidimo plotą žymi viršutinė linija 4,57 m aukštyje ir 45 cm plokštė apačioje. Smūgiuoti reikia taip, kad varžovas negalėtų kamuoliuko atmušti pagal taisykles, smūgiuoti arba įmušti atgal į smūgiavusiojo aikštelės plotą.

Vyrų ir moterų pasaulio čempionatai vyksta kasmet nuo 1976-ųjų. Šiek tiek keista, kad daugiausiai titulų laimi ne žaidimo pradininkai britai. Vyrų čempionatus po 14 kartų laimėjo egiptiečiai ir pakistaniečiai, 8 kartus - australai. Tiesa, šiemet pasaulio pirmenybėse triumfavo žaidėjas iš kitos pasaulio pusės - Peru atstovas Diegas Eliasas (Diego Elias). Čempionais yra tapę ir Anglijos, Prancūzijos, Škotijos, Kanados, Naujosios Zelandijos sportininkai, taigi geografija gan plati. Šiemet nugalėtojui atiteko 90,4 tūkst. JAV dolerių (maždaug 81,3 tūkst. eurų). Palyginti su profesionaliu tenisu, premijos nėra didelės.

Moterų čempionatus 15 kartų laimėjo Australijos, 9 - Egipto, 8 - Malaizijos, 5 - Naujosios Zelandijos sportininkės. Pastaruoju metu dominuoja egiptietės. Šiemet stipriausia buvo Nuran Gohar, prieš tai 5 metus iš eilės - Nur El Šerbini. Reitingai taip pat rodo, kad daugiausiai šansų pasipuošti medaliais Los Andžele turi Egipto skvošo delegacija. Moterų reitinge egiptietės užima tris pirmąsias vietas, vyrų reitinge egiptiečiai yra pirmojoje ir antrojoje pozicijose.

Ne tik amerikiečių žaidimas

Kaip lietuviškai vadinti dar vieną naują olimpinę sporto šaką, kol kas neaišku. Gal „vėliavėlių futbolu", gal „juostelių" arba „uodegėlių". Angliškai šis žaidimas vadinamas flag football. Pavadinimas kilo nuo juostelių (flag), pritvirtintų prie sportininkų aprangų maždaug juosmens lygyje.

Kitaip nei tradiciniame amerikietiškame futbole, varžovai stabdomi ne bandant juos nugriauti, o nuplėšiant juostelę nuo kamuolį turinčio žaidėjo aprangos. Kiekvienas žaidėjas turi po dvi juosteles. Kaip ir amerikietiškame futbole, tikslas yra pristatyti ovalų kamuolį į įskaitinį plotą varžovų aikštės gale. Tiesa, „vėliavėlių futbole" nėra vartų. Jis žaidžiamas ne 11 prieš 11, o 5 prieš 5, daug mažesnėje aikštėje.

Daug mažesnis ir kontakto lygis. Taip yra neatsitiktinai. Ši amerikietiško futbolo atmaina atsirado Antrojo pasaulinio karo metais. Norėta, kad kareiviai palaikytų fizinę formą, bet kartu išvengtų traumų.

Pasauliniu lygiu žaidimą kuruoja Tarptautinė amerikietiško futbolo federacija. Nuo 2002 m. organizuojami tiek vyrų, tiek moterų pasaulio čempionatai. Beje, pirmasis čempionatas surengtas ne JAV, o Austrijoje. Pirmaisiais čempionais tapo būtent austrai.

Amerikiečiai įrodinėja, kad jie yra mokytojai, JAV rinktinė laimėjo penkis iš šešių pastarųjų čempionatų. Ir visgi tai nėra vienos tautos žaidimas. 3 kartus nugalėtojais tapo austrai, po kartą - kanadiečiai ir prancūzai. Pasaulio pirmenybių medalius yra iškovojusios Danijos, Meksikos, Vokietijos, Italijos, Panamos, Tailando rinktinės.

Amerikietės laimėjo ir du pastaruosius moterų čempionatus, tai buvo pirmieji jų titulai. Dukart pasaulio čempionėmis yra tapusios ir kanadietės, net triskart - meksikietės. Po vieną titulą yra Švedijos, Prancūzijos ir Panamos komandų sąskaitose, prizininkėmis pavyko tapti austrėms, suomėms ir japonėms. Keista, bet tarp naujųjų olimpinių sporto šakų europiečiai ir europietės daugiausiai šansų turi būtent amerikietiško futbolo atmainos varžybose.