Kai leidžia biatlonas, skamba Šopenas

Tuomet pridėkime, kad Judita muzikos mokykloje išmoko skambinti pianinu ir šio pomėgio neapleidžia iki šiol. Dar tai, kad ji yra diplomuota biologė. Visgi šiuo metu dėmesys sutelktas biatlonui. Po kelių savaičių prasidės naujas sezonas, nulemsiantis, ar Lietuvos biatlonininkės gaus komandinį kelialapį į 2026 m. olimpines žaidynes.

Orientavimosi sporte J.Traubaitė yra daugkartinė Lietuvos čempionė. Jei vasarą orientacininkai bėga, tai žiemą jie stoja ant slidžių. Šioje atmainoje Juditai irgi sekėsi gerai, užpernai ji pelnė bronzą jaunimo (iki 23 metų) pasaulio čempionate, praėjusį vasarį tapo pasaulio taurės etapo nugalėtoja.

Jei prie slidinėjimo pridėsime šaudymą, gausis biatlonas. J.Traubaitei rūpėjo pašaudyti, ji pasinaudojo gauta proga ir pasuko į biatloną. 2022-2023 m. sezone šios sporto šakos naujokė dar startavo IBU taurės (antrosios pagal pajėgumą) varžybose, praėjusį sezoną - jau elitinėse pasaulio taurės varžybose. Geriausias asmeninis Juditos rezultatas kol kas yra 46-oji vieta, užimta pasaulio taurės etape JAV. Tarp orientavimosi sporto ir biatlono dar buvo futbolas, J.Traubaitė Lietuvos aukščiausioje lygoje atstovavo Vilniaus „MFA Žalgiriui".

Lietuvos biatlonininkai šią savaitę grįžo namo iš Suomijos, kur treniravosi ant pirmojo sniego. Savaitę pailsėję, jie pratybas pratęs Norvegijoje. Tada - vėl į Suomiją, kur lapkričio 30 d. prasidės pirmasis pasaulio taurės etapas. Artėjant sezono startui, su J.Traubaite kalbėjomės tiek apie biatloną, tiek apie kitas jos sporto šakas ir pomėgius.

- Šiemet orientavimosi sporto Lietuvos čempione komandų varžybose tapote kartu su mama Aiste. Ar ji ir atvedė jus į šį sportą?

- Tai mūsų šeimos sportas - juo užsiima mama, dėdė, senelis. Paskui juos ir atėjau nuo mažens. Turbūt pirmas užsiiminėti orientavimosi sportu pradėjo dėdė, mamos brolis, o paskui - jau visa šeima. Man šis sportas nuo pat pradžios tiko ir patiko. Juolab nuo mažens buvau orientavimosi sporto bendruomenės apsuptyje, ir daugelis draugų iš ten.

- Kuris pasiekimas orientavimosi sporte jums atrodo mieliausias, svarbiausias?

- Smagu laimėti estafetės varžybas Lietuvos čempionatuose, nes atstovauji savo klubui. Tarptautiniu mastu turbūt svarbiausi pasiekimai - praėjusią žiemą laimėtas pasaulio taurės etapas ir užpraeitą sezoną jaunimo pasaulio čempionate iškovota bronza. Orientavimasis bėgte ir orientavimasis ant slidžių yra gan skirtingi dalykai, kad man labai patinka abu. Gal būtent tai ir patinka, kad sezono metu gali pereiti nuo vieno dalyko prie kito. Lauki tai vieno, tai kito.

- 2017 m. duotame interviu sakėte, kad norite išbandyti tenisą ir banglentę. Biatlonas tada net nebuvo paminėtas. Kaip jūsų gyvenime atsirado ši sporto šaka?

- Man visada labai patiko stebėti biatlono pasaulio taurės etapus per televiziją. Svajojau ir gyvai nuvažiuoti pažiūrėti kokį etapą. Mane, kaip žiūrovę, domino daugelis žiemos sporto šakų, patikdavo žiūrėti žiemos olimpines žaidynes. O biatlonas buvo turbūt tas žiemos sportas, kurį žiūrėti buvo įdomiausia. Prieš ateidama į biatloną paskutinius porą metų labai nuosekliai sekiau varžybas, nepraleidau nė vieno taurės etapo.

Tikrai norėjau išbandyti. Kita vertus, buvo truputį ir baisu žengti tą žingsnį - o jei užkabins. Norėjau pašaudyti, pažiūrėti, kaip seksis. Pasitaikė galimybė tai padaryti, kuri greitai virto galimybe užsiimti šiuo sportu rimčiau. Sudalyvavau keliose stovyklose ir tikrai užkabino.

Kas dėl minėtų sportų - teniso ir banglenčių, mane apskritai domina aktyvios veiklos. Mėgėjiškai norėtųsi išbandyti ir jas.

- Jei ir anksčiau atidžiai sekėte biatlono varžybas, galbūt turėjote savo favoritus, mėgstamus sportininkus ir sportininkes, kuriuos palaikėte kaip sirgalė?

- Aišku, visada palaikiau lietuvius, o šiaip labiausiai linkdavau prie Vokietijos rinktinės. Dabar dauguma tų sportininkų, kuriuos tada palaikiau, jau baigė karjerą - Simonas Šempas (Simon Schempp), Arndas Paiferis (Arnd Peiffer), Laura Dalmajer (Laura Dahlmeier).

- Rugsėjį tapote Lietuvos čempione ir orientavimosi sporte, ir biatlone. Kol kas užtenka laiko ir jėgų tuo pačiu metu derinti dvi sporto šakas? Ketinate ir toliau jas derinti?

- Dabar beveik viskas dėmesys tenka biatlonui, orientavimosi trasas įveikiu tik karts nuo karto, kai yra laiko tarp stovyklų. Tikrai neįdedu maksimalių pastangų. Apie tarptautinį orientavimosi sporto sezoną šiuo metu nelabai išeina galvoti.

- Kodėl biatlonas yra prioritetas? Dėl to, kad ši sporto šaka - olimpinė?

- Orientavimosi sportas ir biatlonas yra labai skirtingi, nesulyginami dalykai. Biatlone turime visų metų planą, nuolatinį darbą rinktinėje su treneriu. Čia viskas paremta ir tam tikrais abipusiais įsipareigojimais. O orientavimosi sportas - neolimpinė sporto šaka, kur viskas daugiau priklauso nuo asmeninės iniciatyvos, daroma mėgėjiškais pagrindais.

- Minėjote, kad labai rūpėjo pašaudyti. Po poros sezonų biatlone ar jau galite pasakyti, kur yra jūsų stiprybės ir silpnybės? Pavyzdžiui, šaudymas? Ir kuri biatlono rungtis jums labiausiai patinka?

- Pažiūrėsime, ką parodys naujas sezonas, bet su šautuvu jaučiuosi vis užtikrinčiau. Tai yra dalykas, kuris tiesiog reikalauja įdirbio, o kai yra įdirbis, užtikrintumo daugėja. Manau, pavyksta gerinti ir slidinėjimo savybes. Tikiuosi, nebus taip, kad vienas aspektas bus žymiai pranašesnis už kitą. Aišku, norisi stabilumo šaudant, tačiau varžybos nėra treniruotės ir jas sunku prognozuoti. Ir rungčių kol kas labiausiai patinka asmeninės lenktynės, kuriose ilgiausia distancija. Gal ne tiek dėl šaudymo specifikos su baudos minutėmis, kiek dėl paties atstumo. Man palankesnė ilgesnė distancija nei sprintas.

- Ar galima palyginti orientavimosi sporto slidėmis ir biatlono trasas?

- Atstumą lyginti sunku, gal aiškiau būtų lyginti trasoje praleistą laiką. Įveikti vidutinę orientavimosi trasą trunka 35-45 min., maždaug tiek biatlone užtrunkama ilgiausioje, asmeninių lenktynių distancijoje (12,5 km., - red. past.). Sprintas orientavimosi sporte užtrunka panašiai, kaip ir biatlone, apie 20-25 min. O ilgoje orientavimosi distancijoje galima užtrukti iki pusantros valandos.

- Dar pažaidžiate futbolą? „MFA Žalgiris" nesiūlo sugrįžti į komandą?

- Neteko žaisti jau metus ar daugiau. Su komanda pernai dar daugiau kalbėdavome, bet dabar šansų suderinti futbolą su kitomis sporto šakomis tikrai nėra.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado dar ir futbolas? Kaip visos šios sporto šakos dera tarpusavyje, kiek viena gali padėti siekti rezultatų kitoje?

- Futbolas buvo mano svajonė nuo kokių šešerių metų, kai atostogaudama pas senelius, prisižiūrėjau berniukų treniruočių ir jose sudalyvavau. Tačiau į futbolą atėjau gerokai vėliau, po 5-6 metų, kai Vilniuje pavyko rasti mergaičių komandą. Šis žaidimas visada džiugino. Manau, kiekviena sporto šaka turi išskirtinumų, tačiau kartu ir duoda bendrą pagrindą kitoms sporto šakoms. Orientavimosi sportas naudingas, ruošiantis biatlonui. Futbole jis prisidėjo prie ištvermės, greičio savybių ugdymo. Savo ruožtu futbolo treniruotės ugdo staigumą, koordinaciją. Ir buvimas komandoje atneša kitokius pojūčius. Galų gale viskas susideda.

- O pianinu dar pagrojate?

- Kiek pavyksta, stengiuosi pagroti. Aišku, į stovyklas pianino nepavežiosi, bet, grįžus namo, visai smagu prisėsti. Kartais ir išvykose pavyksta kur nors surasti pianiną ir bent kelias minutes pasinaudoti proga. Muzikos mokykloje daugiausiai dėmesio teko skirti klasikos kūriniams, bet dabar smagu ir kokią pažįstamą melodiją iš klausos sugroti. Klasika taip pat iki šiol patinka. Muzikos mokykloje, jei galėdavau rinktis, labiausiai linkau prie Šopeno kūrinių, labai patinka juos skambinti.

- Užbaigėte studijas Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Kokią specialybę įgijote?

- Studijavau biologiją. Gamtos mokslai mane traukė ir mokykloje, bet nežinojau konkrečios krypties, kuria pasuksiu. Biologiją turbūt rinkausi, nes tai - tarsi bendriausias dalykas. Studijos buvo įdomios, nors kai kas patiko labiau, kai kas - mažiau. Bet kuriuo atveju jos suteikė daug žinių, platesnį pažinimą.

- Grįžkime prie biatlono, kuriame iki sezono starto liko mažiau nei mėnuo. Ko tikitės iš artėjančio sezono?

- Tikslų yra ne vienas, bet turbūt pagrindinis, tiek mano, tiek moterų komandos - kelialapis į 2026 m. olimpines žaidynes, nes šis sezonas bus atrankinis. Jis nulems, ar gausime komandinį kelialapį, ar reikės kovoti dėl individualių. Būtų labai smagu iškovoti komandinį kelialapį. Be abejo, būtų puiku patekti į olimpines žaidynes ir sudalyvauti kuo geriau, bet svarbūs ir tarpiniai žingsniai, kaip klostysis šis ir kitas sezonai, kiekvienas pasaulio taurės etapas, pasaulio ir Europos čempionatai. Nors olimpinės žaidynės - ryškiausias akcentas.