Lietuviški kumščiai, verti čempionų diržų

Pensilvanijos angliakasys

Iš trijų minėtų boksininkų Lietuvoje geriausiai žinoma J.Žukausko pavardė. Jis buvo sunkiasvoris, kovojo su tokiomis bokso legendomis kaip Džekas Dempsis (Jack Dempsey) bei Džo Luisas (Joe Louis). Tačiau pasakojimą apie garsius lietuvių kilmės profesionalus reikėtų pradėti juo J.Čepulionio, kitoje Atlanto pusėje žinomo Džordžo Čipo (George Chip) slapyvardžiu. Jis pasaulio čempionu tapo dar iki I pasaulinio karo.

J.Čepulionis gimė 1888 m. Pensilvanijos valstijoje. Duonai užsidirbdavo anglies kasyklose, bet paskatintas viršininko, pastebėjusio jo fizines galimybes, pradėjo rimtai boksuotis. 1913 m. J.Čepulionis kovėsi dėl pasaulio čempiono diržo vidutiniame svoryje ir sensacingai nugalėjo titulo neapgynusį Frenką Klausą (Frank Klaus). Lietuvis šeštajame raunde nokautavo čempioną dešiniu kabliu į žandikaulį.

Tais laikais ginti titulą tekdavo dažnai. Jei nebūdavo nokauto, čempionas išsaugodavo savo regalijas. 1913 m. pabaigoje ir 1914 m. pradžioje J.Čepulionis triskart gynė titulą ir jį išsaugojo, nors nokautuoti varžovą pavyko tik vienu atveju. Be šių kovų, 1913 m. pabaigoje lietuvis dar kartą nokautavo F.Klausą, bet tai nebuvo oficiali kova dėl titulo.

Čempiono diržą J.Čepulionis prarado 1914 m. balandį, kai Brukline, prabėgus vos minutei nuo kovos pradžios, patyrė nokautuojantį Alo Makojaus (Al McCoy) smūgį. Atsiimti titulo taip ir nepavyko, o 1922 m. Jurgis baigė boksininko karjerą. Anapilin jis iškeliavo 1960 m.

Bostono jūrininkas

1902 m. Niujorko valstijoje gimė kitas emigrantų iš Lietuvos sūnus, kuriam buvo lemta apsijuosti čempiono diržą. J.Žukauskas buvo dar mažas, kai jo šeima persikraustė į Bostoną. Apie tai, kaip būsimas čempionas gyveno iki boksininko karjeros, žinoma nedaug. I pasaulinio karo metu J.Žukauskas norėjo patekti į karinį laivyną, bet buvo per jaunas. Laivyne lietuvis tarnavo jau po karo, ten ir pradėjo boksuotis. Turbūt todėl jo pravardė buvo Bostono jūrininkas (angliškai - Boston Gob).

1924 m. pirmoje savo kovoje profesionalų ringe J.Žukauskas jau pirmajame raunde nokautavo Bilį Malduną (Billy Muldoon). Prieš debiutą vadybininkai pasiūlė lietuviui pasivadinti kitaip, kad asmenvardis būtų lengviau „virškinamas“ JAV publikai. Taip J.Žukauskas tapo Džeku Šarkiu. Džeko vardą jis pasiskolino iš
Dž.Dempsio, Šarkio pavardę - iš kito mėgstamo boksininko, airio Tomo Šarkio (Tom Sharkey).

J.Žukauskas niekada nesilankė Lietuvoje, bet neužmiršo, iš kur kilę jo tėvai. Pirmą ryškesnę pergalę jis pasiekė 1926 m., kai įveikė Harį Vilsą (Harry Wills). Po pergalės J.Žukauskas pasisakė esąs lietuvis ir taip pelnė savo tautiečių Jungtinėse Valstijose simpatijas. 1933 m., kai Juozas jau buvo pasaulio čempionas, Čikagos lietuviai surengė jo pagerbimo vakarą.

„Laikraščiuose džiaugtasi, kad „vakaras buvo tikrai lietuviškas“, kad J.Sharkey-Žukauskas kalbėjęs lietuviškai, iki vėlumos su visais bendravęs ir dalinęs parašus. „Draugas“ džiaugėsi reginiu, „kada apspitę radio, jaunas ir senas, katalikas ir bedievis, patriotas ir vadinamasis ištautėjęs, su didžiausiu dėmesiu klausosi, laukia kiekvieno žodelio, trokšta išgirsti apie savo tautiečio padėjimą“, - žurnale „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“ rašė J.Žukausko įtaką JAV lietuvių bendruomenei tyrinėjęs Egidijus Balandis.

Didieji varžovai

Italo Tonio Polacolo (Tony Polazzolo) treniruotas lietuvis 1929 m. tapo JAV čempionu, kai Niujorke, „Yankee“ stadione, nugalėjo Tomį Lograną (Tommy Loughran). Prieš tai, 1927 m. liepos 21 d., įvyko kova, kurioje J.Žukauskas susidūrė su žmogumi, „paskolinusiu“ jam vardą - Dž.Dempsiu.

Vienas garsiausių tarpukario boksininkų tuo metu artėjo prie karjeros saulėlydžio. 1926 m. Dž.Dempsis prarado čempiono titulą, nes pralaimėjo Džinui Tjuniui (Gene Tunney). Šie boksininkai ir titulas buvo J.Žukausko taikiklyje. Po vienos iš savo pergalių lietuvis pareiškė: „Noriu kovoti su Dž.Tjuniu. Jis yra sekantis. Bet, jei ne, esu pasiruošęs kovoti su Dž.Dempsiu.“

J.Žukausko ir Dž.Dempsio kovą „Yankee“ stadione stebėjo 82 tūkst. žiūrovų, renginio pajamos siekė daugiau nei 1 mln. dolerių, o tais laikais tai buvo milžiniška suma. Lietuvis buvo labai arti to, kad įveiktų savo dievuką, nes mačo pradžioje dominavo. „Maniau, jis mane nokautuos“, - kovą prisiminė Dž.Dempsis. Visgi septintajame raunde J.Žukauskas pamanė, kad varžovas smūgiavo žemiau juostos ir pasisuko į teisėją, norėdamas atkreipti į tai dėmesį.

Varžovas nelaukė, smogė į smakrą ir nokautavo lietuvį. „Patiesiau jį vienu iš paskutinių gerų savo gyvenime smūgių. Įdėjau į jį viską, ką turėjau. Varžovo smakras buvo neapsaugotas, negalėjau nepataikyti“, - pasakojo Dž.Dempsis. Tai buvo paskutinis nokautas didžiojo boksininko karjeroje.

Sėkmė J.Žukauską lydėjo anaiptol ne visada. Ji nusisuko ir 1930 m., per pirmąjį bandymą iškovoti pasaulio čempiono diržą. J.Žukauskas Niujorke susitiko su vokiečiu Maksu Šmelingu (Max Schmeling) ir turėjo iniciatyvą pirmuosiuose trijuose raunduose, bet ketvirtojo pradžioje smūgiavo žemiau juostos. Lietuvis buvo diskvalifikuotas, o vokietis tapo pirmuoju boksininku, pasaulio čempiono titulą pelniusiu tokiu būdu.

Revanšas įvyko 1932 m. birželio 21 d. Niujorke, garsiojoje „Madison Square Garden“ arenoje. Pergalė nebuvo papuošta nokautu. „New York Times“ rašė, kad kova nebuvo patraukli. Tiek M.Šmelingas, tiek J.Žukauskas kovėsi atsargiai, bet lietuviui tai atnešė vaisius. Teisėjai priėmė daug diskusijų sukėlusį sprendimą ir paskelbė jį pasaulio čempionu.

Deja, čempiono diržu J.Žukauskas džiaugėsi neilgai, maždaug metus. 1933 m. birželį jis pralaimėjo italui Primui Karnerai (Primo Carnera), kurį prieš porą metų buvo įveikęs. Italas buvo 15 cm aukštesnis ir daug sunkesnis už lietuvį. Kova baigėsi nokautu šeštajame raunde. J.Žukauskas nenoromis pateko į istoriją, nes tapo pirmuoju JAV boksininku, pasaulio čempiono titulą ir iškovojusiu ir praradusiu mačuose su europiečiais.

Nesaldus pasitraukimas

Titulą praradęs J.Žukauskas padarė metų pertrauką, bet po sugrįžimo atgaivinti karjeros nepavyko. Per septynias kovas iškovotos tik dvi pergalės ir tai rodė, kad atėjo laikas trauktis. Tačiau prieš pasitraukimą J.Žukauskas susikovė su dar viena bokso legenda - Dž.Luisu, kuris tuo metu buvo kylanti žvaigždė. Lietuvis gavo gerą honorarą, bet, žinoma, pralaimėjo. Jis krito trečiajame raunde.

Kova su Dž.Luisu vyko 1936 m. rugpjūčio 18 d. ir buvo paskutinė J.Žukausko karjeroje. „Dž.Luisas mane įtikino, kad nėra prasmės tęsti. Esu pašalintas iš ringo kaip ir kiti tokie kaip aš, bandę apgauti laiką bei gamtą“, - sakė J.Žukauskas. Pasitraukimas buvo skausmingas, bet dar kartą įrašė lietuvį į bokso istoriją. Jis tapo vieninteliu boksininku, kovojusiu ir su Dž.Dempsiu, ir su Dž.Luisu.

Per savo karjerą J.Žukauskas kovojo 55 kartus, pasiekė 38 pergales ir patyrė 14 pralaimėjimų. 3 kovos baigėsi lygiosiomis. Pasitraukęs iš ringo, jis atidarė barą, žvejojo ir kartais teisėjavo bokso bei imtynių varžybose. 1994 metais J.Žukauskas įtrauktas į Bokso šlovės muziejų. Tais pačiais metais jis mirė, sulaukęs 91-erių.

Žmogus su daug vardų

J.Čepulionio ir J.Žukausko įpėdiniu tapo H.Pilkauskas. Tokia yra lietuviška jo pavardės forma, bet šis boksininkas vadintas įvairiai. Oficialiai jis buvo Henris Pilkovskis (Henry Pylkowski). Tarnaudamas laivyne ir boksuodamasis mėgėjiškai, jis vadintas Jūreiviu Puleskiu (Saylor Puleski). Tapęs profesionalu, H.Pilkauskas buvo žinomas kaip Edis Raskas (Eddie Rasko) arba Mažylis Raskas (Babe Rasko).

1911 m. gimęs boksininkas pirmą kartą pasižymėjo 1934 m., kai sudorojo tuometinį vidurinio svorio pasaulio čempioną Tedį Jarošą (Teddy Yarosz). Pastarasis penkis kartus patyrė nokdauną, o tada jo vadybininkas paprašė nutraukti kovą. Tai nebuvo kova dėl titulo. 1935 m. H.Pilkauskas dar kartą susitiko su T.Jarošu ir šįkart oficialiai atėmė iš jo titulą.

Kaip ir J.Žukauskas, Mažylis Riskas čempiono titulu džiaugėsi neilgai. 1936 m. jis pralaimėjo Fredžiui Stylui (Freddie Steele). Po metų bandymas pasiekti revanšą buvo nesėkmingas ir H.Pilkausko karjera pradėjo greitai ristis žemyn. Pralaimėjęs nokautais penkias kovas iš eilės, jis pasitraukė iš bokso 1939 m. H.Pilkauskas mirė 1957 m., būdamas vos 46-erių.