Natalija Kočergina - biatlonininkė, daktarė ir būsima trenerė

Prieš sezoną daugiau tikėtasi iš Lietuvos vyrų, o ne iš moterų komandos. Viena vertus, vyrai ir pasirodė geriau, Nacijų taurėje jie užėmė 18-ąją vietą. Kita vertus, tai buvo žingsnis atgal, nes prieš metus lietuviai buvo 14-i. Išlaikyti pozicijas trukdė ligos. Komandos lyderis Vytautas Strolia susirgo mononukleoze, Karolis Dombrovskis dėl ligų praleido didžiąją sezono dalį. Lietuvos vyrų kvota pasaulio taurės varžybose sumažėjo. Kitą sezoną vienoje rungtyje galės startuoti trys, o ne keturi mūsiškiai.

Lietuvo moterys, kaip ir pernai, Nacijų taurėje užėmė 22-ąją vietą, tačiau jų surinktų taškų skaičius yra rekordinis - 2850. Šis rezultatas yra 69 taškais geresnis už ankstesnį rekordą, pasieką 2016-2017 m. sezone. Lietuvos sportininkės išlaikė poziciją, nors neturėjo estafetės komandos, o prieš sezoną apie karjeros pabaigą paskelbė 2022 m. Pekino olimpinėse žaidynėse dalyvavusi Gabrielė Leščinskaitė.

Svarbiausia, kad pasaulio taurės varžybose išlaikyta trijų sportininkių kvota. Kuo daugiau dalyvių, tuo lengviau rinkti taškus. O taškai bus labai svarbūs, nes kitą sezoną prasidės 2026 m. Milano-Kortinos olimpinių žaidynių atranka.

Geriausius rezultatus praėjusį sezoną pasiekė Lidija Žurauskaitė. Ji užėmė 7-ąją vietą Europos čempionate, 43-iąją - pasaulio čempionate. Lidijai netgi pavyko gauti 10 pasaulio taurės asmeninės įskaitos taškų, kai Oberrhofe (Vokietija) vykusiame etape ji užėmė 31-ąją vietą sprinte.

Sėkmingai į pasaulio taurės varžybas įsiliejo Judita Traubaitė, atėjusi iš orientavimosi sporto. Komandos veteranei N.Kočerginai šįkart teko mažiau atsakomybės nei anksčiau, bet ir ji prisidėjo rinkdama Nacijų taurės taškus. Geriausius asmeninius rezultatus Natalija pasiekė pasaulio čempionate Čekijoje. Sprinte ir asmeninėse lenktynėse ji buvo 55-a, o persekiojime - 51-a.

„Kalbant apie komandą, sezonu esu labai patenkinta, nes dabar turim trijų sportininkių kvotą ir pakankamai merginų, kad kitais metais startuotų estafetėje. O asmeninių rezultatų norėtųsi geresnių, bet esu patenkinta pasaulio čempionato rezultatais", - sezoną apibūdino N.Kočergina.

Daugelyje pasaulio taurės etapų tarp moterų ji buvo vyriausia dalyvė. Tik sezono pabaigoje startavo viena vyresnė sportininkė - 39-erių Slovakijos atstovė Anastasija Kuzmina. Pastaroji buvo kuriam laikui nutolusi nuo varžybų, bet sugrįžo.

- Ar tai, kad aukščiausias vietas užėmėte būtent pasaulio čempionate, tai yra svarbiausiose sezono varžybose, nulėmė patirtis? - paklausėme Natalijos KOČERGINOS.

- Per visą karjerą pastebėjau, kad geriausius rezultatus pasiekiu po Naujųjų, ypač sausį ir vasario pradžioje. Europos ir pasaulio čempionatai vyksta būtent tuo metu, kai pasiekiu geriausią formą.

- Kaip vertinate L.Žurauskaitės ir J.Traubaitės pasirodymus? Tikėjotės tokių rezultatų jau šį sezoną?

- Taip, nes visą vasarą dirbome kartu ir jau vasarą pamačiau, kad merginos labai greitai progresuoja. Lidija ir šiaip nebuvo silpna sportininkė. Kai ji dar treniravosi kitoje šalyje, ten konkurencija buvo didesnė, bet ji vis tiek rodė rezultatus. O Judita buvo ne naujokė orientaciniame sporte, tad turėjo slidinėjimo ir pasiruošimo bazę. Jai tik reikėjo patobulinti šaudymą, visa kita buvo ir anksčiau. Nereikėjo pradėti dirbti nuo nulio.

- Ko labiausiai norisi, pasibaigus varžybų maratonui - tiesiog atsipalaiduoti, pailsėti ar iškeliauti kažkur į tolimą šalį?

- Po sezono visada labiausiai norisi pabūti namie su giminaičiais. Paskui jau norisi nuvykti į šiltą šalį, atsipalaiduoti tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Be to, po sezono mėgstu nuvažiuoti į sanatoriją ir ten atgauti jėgas.

- Ar dabar sezono metu ir po sezono sunkiau atgauti jėgas nei prieš keletą metų?

- Kai į komandą įsiliejo naujas kraujas, atėjo naujos merginos ir treneris Ruslanas Nikitinas, sportuoti tapo netgi įdomiau. Atsirado nauja metodika, sumažėjo monotonijos, tad man dabar lengviau. Anksčiau keletą sezonų viskas buvo monotoniška, tas pats per tą patį, tas pats treneris, ta pati metodika, tos pačios šalys, tos pačios stovyklos. Psichologiškai buvo sunkiau nei dabar.

- Galbūt pasiruošti sezonui bei atgauti jėgas padeda ir teorinės žinios? Juk apsigynėte disertaciją, kurios tema - „Skirtingo meistriškumo biatlonininkių(-ų) sportinio rengimo modeliavimas". Pritaikote mokslinėje sferoje įgytas žinias?

- Kiekvienais metais stengiuosi sužinoti kažką naujo, nesėdėti vietoje, tobulėti, kažką pasiimti iš visų trenerių. Juk tai gali pagerinti rezultatus. Norisi pasižiūrėti, ar tau tiks ta ar ana metodika, diskutuoti su treneriu. R.Nikitinas turi daug žinių, nes nuolat važinėja į seminarus užsienyje. Su juo labai įdomu dirbti, nes visada patars ir paklausinės, galbūt pritaikys ir kažką iš mano žinių.

- Šiuo metu jūsų gyvenime yra tik biatlonas ar turite ir kitų veiklų? Pavyzdžiui, V.Strolia laisvalaikiu užsiima bitininkyste...

- Priklausau Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, stengiuosi dalyvauti ir ten. Pavyzdžiui, praėjusiais metais baigiau medicinos pagalbos kursus. Stengiuosi ir šioje srityje pasisemti žinių, kurios bus naudingos tiek sporte, tiek gyvenime.

- Per pastaruosius kelerius metus karjeras baigė nemažai garsių biatlonininkių, pavyzdžiui, Kaisa Makarainen, Tiril Ekhof (Tiril Eckhoff), Marta Olsbiu Roisland (Marte Olsbu Roiseland). Kas jus skatina likti šioje sporto šakoje?

- Tai yra mano gyvenimo dalis. Ateitį sieju su biatlonu ar bent apskritai su sportu. Būsiu arba trenerė, arba sporte veiksiu kažką kito. Kuo daugiau dabar prikaupsiu patirties, tuo daugiau naudos ji duos ateityje. Mane jau kvietė dirbti trenere ir į Nemenčinę, ir į Ignaliną. Kol esu profesionali sportininkė, atsisakau tokių pasiūlymų, tačiau gyvenimas ir ateityje 100 proc. bus susietas su sportu.

- Tačiau kol kas minčių apie sportinės karjeros pabaigą nekyla?

- Mes visi, rinktinės nariai, turime sutartis iki 2026 m. olimpinių žaidynių ir aš ketinu atlikti savo pareigas, tai, ko iš manęs tikisi biatlono federacija.

- Pačios žaidynės turbūt taip pat yra vienas iš stimulų dar nebaigti karjeros?

- Taip. Jau dalyvavau vieneriose olimpinėse žaidynėse, o sudalyvauti antrose nepavyko, trenerių taryba nusprendė, kad į jas turiu vykti ne aš. Dabar komandoje atsirado daugiau moterų ir tai didina šansus, kad galėsime išvažiuoti net keturios, dalyvauti estafetėje. O 2022 m. žaidynėse turėjome tik vieną vietą.

Vietų skaičius priklausys nuo mūsų komandinio darbo. Jau šį sezoną, jeigu būtume turėjusios estafetės komandą ir nepraleidusios kelių startų dėl ligų, galėjome Nacijų taurės įskaitoje užimti 19-ą vietą. 19-a vieta leistų pasiųsti į olimpines žaidynes keturias sportininkes.

- Biatlone esate jau daugiau nei dešimtmetį. Kaip per šį laiką pasikeitė biatlono padėtis Lietuvoje?

- Padėtis labai pagerėjo. Dabar daugiau finansinių galimybių, didesnis trenerių štabas, esame geriau aprūpinami inventoriumi, pagerėjo stovyklų kokybė. Taip pat ir logistika, apgyvendinimas. Ir pinigų atžvilgiu dabar yra geriau. Jaunimas, dabar ateinantis į biatloną, yra viskuo aprūpinamas. Ne taip, kaip man atėjus, kai reikėdavo įdėti ir savo lėšų. Dabar tik sportuok ir viskas tau bus.

- Anksčiau komandoje jus vadino daktare. Ir dabar dar tenka atlikti daktarės pareigas?

- Kažkada komandoje nebuvo medicinos personalo ir aš buvau atsakinga už vaistinėlę. Jei kažkuris sportininkas susirgdavo ar patirdavo traumą, patardavau, ką reikia panaudoti. Be to, kaip minėjote, turiu daktaro laipsnį. Mes ten daug mokėmės apie mediciną, anatomiją. Ir kaip savanorė baigiau medicinos kursus, kažką išmanau šioje srityje. Dabar padėtis pasikeitė. Turėjome gerą mediką iš kitos šalies.

Praėjusį sezoną jau neturėjome, bet galėjome nuotoliniu būdu konsultuotis su geru daktaru iš Vilniaus. Mano pagalbos jau beveik nereikia, tik retkarčiais, ypatingais atvejais patariu, kokius vaistus pasirinkti, jei negalime susisiekti su daktaru.

- Iškart po sezono biatlono lenktynų turbūt nepasiilgstate. Kaip manote, kada ateis noras vėl iššliuožti į trasą?

- Sportuoti man visada norisi. Vasarą norisi dalyvauti, pavyzdžiui, kroso bėgime. Keletą metų dalyvavau bėgimuose į „Europos" dangoraižį, man labai patiko. Mėgstu išbandyti kitas sporto šakas. Biatlono varžybų dažniausiai pasiilgstu jau rugsėjį, kai artėja mūsų vasaros pasaulio čempionatas. Tiesa, šiemet dar neaišku, ar jam dalyvausime, bet mes, sportininkai, išreiškėme norą dalyvauti.