Ž.Stanulis pergalių ant lėkštutės nelaukia

Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris Bronius Vyšniauskas dar kartą įrodė, kad buvo šimtą kartą teisus įgyvendindamas savo sumanymą įsteigti Klaipėdoje šios sporto šakos centrą, kuriame sportuotų ir gyventų patys pajėgiausi bei perspektyviausi šalies sunkiaatlečiai.

Tai liudija ne tik sporto specialistų įvertinimai, bet ir patys svarbiausi įrodymai - sportininkų rezultatai.

Mūsų šalis negali pasigirti, kad kiekvienoje šios sporto šakos svorio kategorijos grupėje turi pajėgių sunkiaatlečių. Tačiau kiekvienais metais jos garbę ne tik gina, bet ir pergales aukščiausio lygio varžybose skina bent keli atletai.

Iš viso būrio perspektyvaus jaunimo šie metai sėkmingiausi buvo 19-mečiui Ž.Stanuliui, kuris pelnytai užėmė į dopingo skandalą patekusio ir Tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos (IWF) verdikto laukiančio Aurimo Didžbalio vietą.

„Žygimantas rodo neblogus rezultatus ir jau yra ne tik pamaina Aurimui Didžbaliui, bet ir labai rimtas jo varžovas“, - gyrė auklėtinį treneris B.Vyšniauskas.

Puikius metus iš Marijampolės rajono kilusiam Klaipėdos universiteto pirmakursiui vainikavo neseniai iškovotas Senojo žemyno čempiono titulas.

Nė vienas varžovas neprilygo Ž.Stanuliui Izraelyje vykusiame Europos jaunių (iki 20 metų) ir jaunimo (iki 23 metų) sunkiosios atletikos čempionate.

Iš šių pirmenybių Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės nariai parsivežė net septynis medalius. Trys iš jų - du aukso ir bronzos - puikavosi ant Ž.Stanulio krūtinės.

Kad šiose varžybose jaunasis sunkiaatletis ne tik pademonstravo, ką sugeba, bet ir daugiau, galima spręst vien iš to, kad jis pagerino ir tris asmeninius rekordus.

Varžydamasis iki 94 kg svorio kategorijos grupėje Ž.Stanulis rovimo veiksmu įveikė 168 kg sveriančią štangą ir buvo trečias. Tačiau ją stumiant (208 kg) ir dvikovėje (376 kg) lietuvis varžovams šansų nesuteikė. Antroje vietoje likęs rusas Aleksejus Kosovas dvikovėje atsiliko 7 kg, o trečiąją užėmęs baltarusis Aleksandras Venskelis - 10 kg.

Kalbėdamas su „Sporto žmonėmis“ jaunasis Europos čempionas neleido suabejoti, kad tai tik jo sportinės karjeros pradžia, ir tvirtino ateityje sieksiąs dar svaresnių pergalių.

- Kaip prasidėjo tavo pažintis su sportu ir sunkiąja atletika?

- Sportuoti pradėjau nuo 13 metų. Nors paprastai berniukai išbando daug sporto šakų, kol atranda savąją, aš iš karto ėmiau lankyti sunkiosios atletikos treniruotes. Tėvai nesportuoja, tad kilnoti štangą paskatino pusbroliai, kurie jau sportavo. Tačiau jie buvo ne sunkiaatlečiai, o „kačiokai“ - kilnojo sunkumus ir augino raumenis. Pavyzdys buvo ir Aurimas Didžbalis. Jis, kaip ir aš, yra iš Marijampolės rajono.

Mano tėvai gyvena Šventragio kaime, tad iki Marijampolės, kurioje treniravausi, kasdien tekdavo autobusu važiuoti beveik 25 kilometrus. Netingėdavau, nes man labai patiko sportuoti ir varžybose sekėsi normaliai, tad užsivedžiau ir po truputį, po truputį ėmiau lipti į viršų.

- Iš Marijampolės rajono yra kilę nemažai stiprių atletų. Gal turite kokią paslaptį?

- Net nežinau. Gal kad tiesiog esame iš kaimo.

- Kaip atsidūrei Klaipėdoje?

- Prie jūros persikėliau prieš dvejus metus. Treneris Bronius Vyšniauskas Klaipėdoje yra sukūręs labai gerą sistemą. Čia sudarytos puikios sąlygos treniruotis, tik sportuok. Marijampolėje tokių tikrai nėra. Čia baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau į Klaipėdos universitetą. Esu pirmakursis, studijuoju kūno kultūrą ir sporto pedagogiką.

- Kas tau asmeniškai sunkiau - sunkiosios atletikos treniruotės ar mokslai universitete?

- Neslėpsiu, kad mokslai. Sportuoti lengviau. Dvigubai mieliau eičiau į treniruotes negu į universitetą. Bet nors sportas man ir yra pirmoje vietoje, aš puikiai suprantu, kad be išsilavinimo niekur toli nenueisi.

- Laisvalaikiui laiko lieka?

- Nelabai. Beveik visas laikas tenka sportui ir mokslams. Jei laisvo laiko ir lieka, tai dažniausiai jį leidžiu nuėjęs su draugais pasėdėti į kokią kavinę ar žiūrėdamas filmą kino teatre.

- Sporto centre kartu gyvena visas būrys iš visos Lietuvos suvažiavusių sunkiaatlečių. Ar nesipykstate, nekonkuruojate?

- Tikrai ne. Esame draugiški ir visi sutariame bei padedame vieni kitiems. Patariame per treniruotes, kartu analizuojame daromas klaidas.

- Šie metai tau ypatingi. Ir ypač jų pabaiga, kai tapai Europos čempionu.

- Praėjusiais metais vykusiose Europos jaunimo pirmenybėse likau per žingsnį nuo prizininkų trejeto - ketvirtas, tad šis Europos čempiono titulas yra pats didžiausias mano laimėjimas. Tai ir pati sunkiausia pergalė, nes visi varžovai buvo stiprūs. Visi startavome keldami beveik vienodus pradinius svorius, tačiau mes su treneriu B.Vyšniausku labai gerai sužaidėme taktiškai.

- Kada patikėjai, kad jau esi Europos čempionas?

- Stūmimo rungtyje, po antrojo bandymo. Tada jau buvau pirmas. O trečiuoju bandymu 100 procentų užsitikrinau aukso medalį ir buvau ramus, nes žinojau, kad jau niekas manęs neaplenks.

Prieš vykdamas į Izraelį, kaip ir kiekvienas sportininkas, norėjau kuo geriau pasirodyti. Bet kad tapsiu Europos čempionu, tikrai nesitikėjau. Pagrindinė sėkmės priežastis - pavyko pasiekti labai gerą sportinę formą.

Šie metai man tikrai sėkmingi. Pasaulio jaunimo čempionate užėmiau ketvirtą vietą, tapau Lietuvos suaugusiųjų čempionu. Tačiau tikiuosi, kad tai dar ne viskas ir ateityje bus dar skambesnių bei didesnių pergalių.

- Ko reikia, kad taptum geru sunkiaatlečiu ar apskritai sportininku?

- Noro ir darbo. Ant lėkštutės niekas nieko neatneš, viską turi pats pasiimti. Treniruotis nėra lengva. Sėdėti prie televizoriaus ar kompiuterio daug lengviau. Bet pripranti ir atrodo, kad taip ir turi būti. Kai atvažiavau į Klaipėdą, iš pradžių labai sunku buvo, bet įsivažiavau ir dabar viskas labai gerai.

- Šiais metais varžybų sezonas jau baigėsi. Kas laukia kitais?

- Pasiruošimas suaugusiųjų Europos čempionatui. Taip pat ir pasaulio jaunių čempionatas. Kitais metais man jau sukaks dvidešimt metų, tad tai bus paskutinis kartas, kai jame dar galėsiu dalyvauti.

- Ar įsivaizduotum savo gyvenimą be sporto?

- Tikrai ne. Jei net ir nekilnočiau štangos, tai vis tiek sportuočiau. Gal bėgiočiau.

Sportuosiu tol, kol leis sveikata. O paskui žiūrėsiu. Labai vilioja trenerio darbas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"