Laureatė nori sidabrą pakeisti auksu

Nustebo ir pati Gerda, nors jos rezultatai Lietuvos čempionate ir Baltijos lygoje yra tikrai geri. Laureatė svajoja ateityje atstovauti stipriausiems Eurolygos klubams ir su rinktine patekti į Europos čempionatą, tačiau dabar jai labiausiai rūpi sėkmingai užbaigti sezoną su LCC ekipa. Universiteto komanda pernai pasiekė tris finalus, bet visus pralaimėjo. G.Raulušaitytė tikisi šiemet pasipuošti bent vienu aukso medaliu.

Lietuvos krepšinio federacijos surengtuose geriausiųjų rinkimuose vyko atkakli G.Raulušaitytės ir Justės Jocytės kova. Nors Justė yra viena rinktinės lyderių ir atstovauja stipriai Vilerbano „Asvel" komandai, rinkimus laimėjo Gerda, surinkusi 30,3 proc. balsų. Už J.Jocytę balsavo 26,1 proc. rinkimų dalyvių.

„Buvo šiek tiek netikėta, juk žmonės rinkosi iš labai gerų, patyrusių krepšininkių, ilgą laiką žaidžiančių aukštame lygyje. Nežinau, galbūt žmonės stebėjo svarbiausias praėjusio sezono kovas, prisiminė mano pasirodymus. Kai išrinko, buvau labai nustebusi, bet kartu labai džiaugiuosi, kad pavyko laimėti", - „Vakaro žinioms" sakė G.Raulušaitytė.

Beje, svarbiausios praėjusio sezono kovos LCC universiteto studentėms baigėsi ne taip, kaip jos norėjo. Karalienės taurės finale pralaimėta Klaipėdos „Neptūnui", Baltijos lygos finale - Rygos TTT, o Moterų lygos finale - Vilniaus „Kibirkščiai".

Visgi trys finalai parodė komandos potencialą, o šį sezoną studentės dar kartą bando pasiekti viršūnę. Gerda yra ekipos lyderė, Moterų lygoje 189 cm ūgio puolėja renka 14,1 taško, 6,1 atkovoto kamuolio ir 18,4 naudingumo balo, o Baltijos lygoje - 13,3 taško, po 6 atkovotus kamuolius ir 17,9 naudingumo balo. Tiek Moterų lygoje, tiek Baltijos lygoje LCC studentės užima trečiąsias vietas. Aukščiau yra „Kibirkštis" ir „Neptūnas".

Sutapimas ar ne, bet netrukus po geriausių krepšininkių rinkimų G.Raulušaitytė sužaidė vienas geriausių savo rungtynių. Sekmadienį LCC merginos savo aikštelėje 84:68 sudorojo TTT, o Gerda surinko 25 taškus, 14 atkovotų kamuolių ir net 42 naudingumo balus.

„Toks įvertinimas tikrai įkvepia. Nemanau, kad su TTT gerai sužaidžiau todėl, kad laimėjau rinkimus, gal tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Tačiau motyvacijos pergalė rinkimuose tikrai prideda", - teigė jaunoji krepšininkė.

- Už ką, neskaičiuojant savęs, jūs pati balsuotumėte geriausios krepšininkės rinkimuose?, - paklausėmė G.Raulušaitytės.

- Nenoriu išskirti vienos, nes visos krepšininkės, už kurias buvo balsuojama, yra labai geros. Kažkada viename interviu, kai buvau paklausta, į ką lygiuojuosi, paminėjau, kad labai patinka Giedrės Labuckienės žaidimas „Kibirkštyje". Ji yra labai patyrusi krepšininkė, norisi į ją lygiuotis.

- Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias krepšinyje, kiek laiko jį žaidžiate, ar iškart įsimylėjote šį žaidimą?

- Pradėjau žaisti turbūt septynerių. Esu kilusi iš Varėnos, o ten nebuvo jokios mergaičių komandos, tad pradėjau žaisti su berniukais. Po to žaidžiau Alytuje, ten vyko projektas „Talentų karta", aš dalyvavau ir treneriai mane pastebėjo, pradėjo kviesti į stovyklas. Po 2019 m. Europos 16-mečių čempionato gavau kvietimą į Vilnių - mokytis Ozo gimnazijoje ir treniruotis pas Jurgitą Štreimikytę. Iš pradžių žaidžiau „Kibirkšties" dublerių komandoje, po poros metų pakvietė į pagrindinę komandą. Tada ir prasidėjo kelias, kurį galima pavadinti profesionaliu. Tačiau meilė krepšiniui atsirado tikrai anksčiau. Nuo Varėnos iki Alytaus visgi yra maždaug 50 km ir reikėjo įdėti daug pastangų, kad vos ne kasdien važinėčiau į treniruotes ar varžybas.

- Dabar jau nekyla klausimas, ar norisi būti profesionalia krepšininke ir žaidimu užsidirbti gyvenimui?

- Taip, jau nekyla. Iki „Kibirkšties" tas klausimas gal ir buvo, bet daug nulėmė persikėlimas į Vilnių, kur reikėjo dvi treniruotes per dieną suderinti su mokslais. Ten ir įvyko lūžis, kai nusprendžiau, kad noriu siekti krepšininkės karjeros.

- Kadangi esate varėniškė, kyla klausimas, kodėl pasirinkote krepšinį, o ne rankinį? Kodėl nežaidėte rankinio miestelyje, kuriame ši sporto šaka yra neabejotinai populiariausia?

- Kai buvau jaunesnė, rankinis Varėnoje buvo akcentuojamas turbūt net labiau nei dabar. Buvo ir mergaičių komanda, bet, manau, pradžioje manęs nelabai norėjo leisti tėvai, nes rankinis yra šiurkštesnis žaidimas. Gal jie prisibijojo, bet ir man kažkodėl nebuvo kilusi mintis, kad labai norėčiau išbandyti rankinį. Manau, jei būčiau norėjusi, mane tikrai būtų priėmę. Tačiau tuo metu gyvenau daugiabutyje, kurio visi berniukai kasdien kelioms valandoms išeidavo į krepšinio treniruotes. Neturėdavau su kuo bendrauti ir mamai pasakiau: noriu ir aš pabandyti. Taip ir išėjo.

- Dabar atsidūrėte labai tolimame nuo Varėnos Lietuvos krašte. Dar išliko sąsajos su gimtine, dažnai ten apsilankote?

- Nelabai. Praėjusį sezoną dar dažniau grįždavau, o dabar rungtynės dažniausiai būna sekmadienį, darbo dienomis reikia studijuoti, penktadienį ir šeštadienį treniruojamės. Nebūna laisvų dienų grįžti namo. Iki šiol buvau grįžusi gal du kartus - per Kalėdas ir, vienai dienai, prieš moterų rinktinės stovyklą. Tėvai tebegyvena Varėnoje ir, nors aš grįžtu retai, jie dažnai atvažiuoja į rungtynes. Ypač į įdomiausias - su TTT, „Kibirkštimi", „Neptūnu". Tai leidžia pasimatyti dažniau.

- Persikėlimas iš Vilniaus į Klaipėdą labiau susijęs su krepšiniu ar su studijomis?

- Lėmė abu dalykai. Pabaigiau mokyklą, turėjau pasiūlymą likti „Kibirkštyje", tačiau man svarbu ir pabaigti mokslus. LCC suteikė galimybę ir mokytis, ir treniruotis dukart per dieną. Be to, gerai pažinojau trenerį Vilių Stanišauską, pas kurį rinktinėse žaidžiau bene nuo 16-os. Pasikalbėjome, jis manimi pasitikėjo, sakė, kad tai būtų gera vieta man tobulėti. Pasvėrusi pliusus ir minusus pasirinkau Klaipėdą. Studijuoju verslo vadybą.

- Ar patinka studijuojamas dalykas?

- Kol kas sunku atsakyti į šį klausimą, nes dabar yra antrieji studijų metai, o pirmieji buvo skirti labiau susipažinimui. Buvo ne tik specialybės paskaitos, bet ir istorija, kiti dalykai. Nesakau, kad neįdomu, bet dabar galbūt rinkčiausi ir kažką kito.

- Kaip ir dera studenčių komandai, ekipa yra jauna. Tokiame kolektyve, kai visos krepšininkės panašaus amžiaus, nėra veteranių, žaisti smagiau?

- Be abejo, smagiau. Turime labai gerą ryšį, viena kitos pajautimą, puikiai sutariame. Manau, turime panašų požiūrį ne tik į krepšinį, bet ir į kitus dalykus. Galbūt lengviau apie tai pasikalbėti su bendraamžėmis nei su veteranėmis.

- Komandoje penkios legionierės - po dvi braziles ir latves, viena ukrainietė. Jos kolektyve dera taip pat gerai, kaip ir lietuvės?

- Taip, jos tikrai neišsiskiria. Jei nusprendžiame kartu kažkur nueiti ar nuvykti, jos visada prisijungia. Nėra, jokio atskyrimo, kad jos - ne lietuvės.

- Per vieną LKL transliaciją komentatorius Tautvydas Šležas pareiškė, kad žaidimo nugara į krepšį judesių reikėtų pasimokyti iš Gerdos Raulušaitytės. Ar šis žaidimo elementas jums visada labiausiai patiko ir ar jis yra svarbiausias jūsų ginklas?

- Kai atvažiavau į Vilnių dirbti su J.Štreimikyte, ji tam skyrė labai daug dėmesio. Buvo daug treniruočių, kai aukštos ir žemesnės žaidėjos dirbdavo atskirai. Trenerė akcentuodavo judesius baudos aikštelėje, pozicijos užsiėmimą, norėdavo, kad tai išpildytume kuo geriau. Manau, šiuo metu tai ir yra mano svarbiausi ginklai.

- O kokias matote silpnąsias puses?

- Labiausiai norėčiau patobulinti tolimą metimą ir žaidimą veidu nuo tritaškio linijos.

- Kai žiūrite krepšinį, tiek vyrų, tiek moterų, labiausiai ir stebite savo pozicijos žaidėjus, sunkiuosius krašto puolėjus? Vyrų krepšinyje jie jau tampa nykstančia rūšimi.

- Kai žiūriu, vienos pozicijos neišskiriu, bet vis tiek stebiu, ko galėčiau išmokti, kokius judesius Eurolygos krepšininkai daro baudos aikštelėje. Automatiškai akys labiau krypsta į juos, o ne į gynėjus. Šiaip nėra taip, kad žiūrėčiau labai daug vyrų krepšinio, nors pasižiūriu svarbias rungtynes, „Žalgirį".

- Kaip toli siekia jūsų svajonės, ar pagalvojate apie moterų NBA lygą?

- Gal daugiau galvoju apie moterų Eurolygą, bet esu dar jauna ir nežiūriu taip toli. Visada sakau sau nenukrypti į tolimus dalykus. Svarbiausia, kas vyksta dabar, reikia gerai užbaigti sezoną, užimti kuo aukštesnes vietas, o kaip viskas klostysis vėliau, vėliau ir galvosiu. Be abejo, norėtųsi kažkada patekti į geriausius Eurolygos klubus.

- 2027 m. moterų Europos čempionatas vyks Lietuvoje. Kiek stipri jame gali būti mūsų rinktinė, kurioje, jei viskas klostysis gerai, turbūt atsidursite ir jūs?

- Tikiuosi, kad atsidursiu, labai to norėčiau. Tačiau turime labai gerą šansą patekti ir į šiemetinį Europos čempionatą. Svarbu komandoje turėti geras emocijas, susižaidimą, viena kitos pajautimą. To labiausiai reikia, kad pasiektume pergales.

- Vienas šių metų tikslas aiškus - patekti į Europos čempionatą. O kokie kiti šio sezono tikslai?

- Pernai LCC komanda dalyvavo trijuose finaluose ir visuose tenkinomės sidabru. Labai tikiuosi, kad šiemet pavyks laimėti ir auksą. Bus sunkiau nei pernai, nes „Kibirkštis" ir „Neptūnas" pasistiprino geromis krepšininkėmis, žaidžiančiomis Lietuvos rinktinėje arba legionierėmis. Labai sunku nuspėti, kas laimės. Priklausys nuo konkrečių rungtynių, kaip jos klostysis, kaip pataikysime savo metimus ar apsiginsime. Tačiau tikiuosi šį sezoną užbaigti geriau nei praėjusį.