Sprendimas grįžti į Lietuvą buvo teisingas

Tiek komanda, tiek pati Giedrė kolekciojuoja titulus, šalia yra vyras - prieš penkerius metus žaidėjo karjerą dėl šeimos baigęs, o dabar „Kibirkšties" sporto direktoriaus pareigas užimantis Arnas Labuckas.

Birželį laukia dar vienas, ypač svarbus išbandymas - Lietuvos rinktinė po dešimties metų pertraukos dalyvaus Europos čempionate. G.Labuckienė neabejoja, kad pergalių bus ir jame.

2011 m. legionierės karjerą pradėjusi G.Labuckienė žaidė Prancūzijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, tačiau nuo praėjusių metų Labuckų šeimos kryptis yra Vilnius. 2024 m. kovą A.Labuckas tapo „Kibirkšties" sporto direktoriumi, vasarą sutartį su sostinės klubu pasirašė ir Giedrė.

„Kibirkščiai" šis sezonas yra labai sėkmingas. Lietuvos čempionate ir Baltijos lygoje komanda nepralaimėjo nė vienerių reguliariojo sezono rungtynių. Kovą vilnietės iškovojo Karalienės taurę, praėjusį savaitgalį - Baltijos lygos taurę. Pastarojo turnyro finalo ketverto kovos vyko Rygoje, ten „Kibirkštis" pusfinalyje 91:75 nugalėjo šeimininkes, titulo neapgynusias TTT krepšininkes, o finale 76:61 įveikė Klaipėdos „Neptūną".

G.Labuckienė Rygoje gavo ir asmeninį prizą. 14 taškų pelniusi, 7 kamuolius atkovojusi ir 23 naudingumo balus finale surinkusi aukštaūgė buvo pripažinta naudingiausia krepšininke. Taigi kol kas sezonas klostosi „kaip iš pypkės". Juo labiau kad vasarį krepšinio šventę sukūrė ir Lietuvos rinktinė, iškovojusi kelialapį į birželio 18-29 d. vyksiantį Europos čempionatą.

- Šį pavasarį jau laimėjote du turnyrus - Karalienės taurės ir Baltijos lygos. Kuris titulas jums suteikė daugiau džiaugsmo?, - paklausėme G.LABUCKIENĖS.

- Dabar atrodo, kad Baltijos lygos, nes šis titulas yra „šviežias", bet kaip renginys labiau patiko Karalienės taurės turnyras. Be to, tai buvo pirmasis titulas. Karalienės taurei moterų lyga skyrė daug dėmesio, jis buvo labai gerai organizuotas. Buvome nepralaimėjusios visą sezoną, norėjosi pagaliau tai įtvirtinti titulu. Po Karalienės taurės buvo toks jausmas: „įrodėme, pagaliau". O Baltijos lyga buvo tęsinys, padarėme tai, ką turėjome padaryti, bet jaudulio ir džiaugsmo buvo tikrai daug.

- O kurį titulą buvo sunkiau iškovoti? Žiūrint į rezultatus atrodo, kad Rygoje viskas buvo paprasta.

- Gal Karalienės taurę buvo sunkiau iškovoti, nes pati žaidžiau su temperatūra, į komandą buvo įsisukęs virusas, sirgo dar kelios merginos. Turėjome problemų ir nežinojome, koks tas mūsų lygmuo. O prieš Baltijos lygos finalo ketvertą jau buvo pasibaigęs reguliarusis sezonas, žinojome, kiek kartų laimėjome, visos buvome sveikos. Manau, Baltijos lygoje buvo paprasčiau.

- Iki sugrįžimo Lietuvos komandose nežaidėte 14 metų. Ar grįžusi radote tai, ko ir tikėjotės, ir kaip Lietuvos moterų lyga pasikeitė per šiuos metus?

- Prisipažinsiu, per tuos metus tikrai ne visada domėjausi Lietuvos lyga. Tiesiog rinktinėje girdėjau atgarsius, kad kai kuriais metais padėtis buvo labai liūdna. Pradėjau domėtis tik tada, kai vyras pradėjo dirbti „Kibirkštyje". Pamačiau, kad nėra čia taip jau blogai, o grįžusi apskritai buvau maloniai nustebinta, nes lyga atlieka tikrai didelį darbą, skiria mums daug dėmesio - televizija, dovanos, interviu, komentavimas. Ispanijoje žaidžiau ketverius metus, Prancūzijoje - trejus. Ten visko duodama tiek pat, nors žaidimo lygis, kad ir kaip liūdna tai pripažinti, yra žymiai aukštesnis. Mes čia turime žemesnį lygį, bet iš lygos vis tiek gauname tokį patį dėmesį, televizijos transliacijas. Esu tikrai maloniai nustebinta.

- Kas paskatino sugrįžti, ar svarbiausias faktorius buvo jūsų vyro darbas „Kibirkštyje"?

- Turėjau pasiūlymų likti užsienyje ir dabar plaukia pasiūlymai išvykti, bet mūsų vaikelis jau paaugo ir norėjome dirbti abu. Ir dirbti krepšinyje. Užsienyje tokių sąlygų neradome. Mano karjera netruks amžinai, nors jaučiuosi gerai ir planuoju žaisti dar ne vienerius metus. Nusprendėme ieškoti vietos abiems, kažkokio kompromiso. Nebūtinai vienoje komandoje, bet viename mieste. Pasirodo, geriausia vieta tai pasiekti buvo Lietuvoje. Visiškai nesigailime, labai džiaugiamės tokiu sprendimu.

- Prisiminkime kitą sprendimą, priimtą 2019 m.. Jūs tęsėte krepšininkės karjerą, o Arnas visą dėmesį skyrė šeimai, sūnui. Sprendimas atrodė labai netradiciškas. Kas paskatino priimti tokį sprendimą ir kaip reagavo aplinkiniai?

- Sprendimą priėmėme savo šeimoje, niekieno nuomonės neklausėme ir neturėjome klausti. Tais metais, tą dieną toks sprendimas atrodė logiškiausias, nes aš už Arną trejais metais jaunesnė, tuo metu buvau sveikesnė ir moterų krepšinyje galėjau pasiekti daugiau nei jis - vyrų. Kaip lygūs partneriai pasirinkome šeimai geresnį variantą. Visuomenės reakcija buvo ne tai, kad neigiama, bet daug kas nustebo. Daug kas ir didžiavosi, nors mes to nesiekėme. Tačiau, nemeluosiu, susidūrėme ir su neigiamais to sprendimo aspektais. Man kaip moteriai ir jam kaip vyrui nebuvo labai patogu eiti prieš srovę. Aš labai norėjau būti namuose, Arnas labai norėjo save realizuoti. Buvo sunku, bet žinojome, kad tuo momentu taip buvo geriausia. Manau, sprendimas buvo teisingas, bet jo nekartotumėme.

- Kodėl nekartotumėte?

- Nes buvo nelengva. Aš gal nesiryžčiau antrą kartą gimdyti vaikelį viduryje karjeros, nes žindančiai, neišsimiegojusiai moteriai tikrai sunku žaisti aukštame lygyje. Ir vyrui sunku likti užsidarius namie, kai jis visą gyvenimą žaidė krepšinį. Mano karjeros atžvilgiu viskas gavosi gerai, bet morališkai nebuvo lengva.

- Vienas iš jūsų karjeros etapų buvo 3x3 krepšinis, užpernai su Lietuvos rinktine tapote Europos čempionato prizininke. Ar turite minčių sugrįžti į šią krepšinio atmainą?

- 3x3 krepšinis buvo tikrai geras spindulėlis po tuščių vasarų, maloni patirtis. Kai patekome į didžiojo krepšinio Europos čempionatą, labai išgyvenau, kaip čia bus, kaip reikės persiplėšti į dvi dalis. Norėjau, kad visiems būtų gerai. Labai malonu, kad federacija ir 3x3 krepšinio asociacija viską išsprendė, neplėšys žaidėjų. Mane paliko 5x5 krepšinyje. Jei manęs kas būtų klausęs, sakyčiau, kad toks ir yra mano priotitetas. Laikau save 5x5 krepšinio žaidėja, o 3x3 krepšinis yra tarsi nuotykis. Aš neprieš jį pakartoti, jei tik nėra rimtų reikalų didžiajame krepšinyje.

- Turbūt didžiausias 3x3 krepšinio masalas yra galimybė patekti į olimpines žaidynes? Juolab, yra pavyzdys - olimpinę bronzą iškovojusi Lietuvos vyrų rinktinė.

- Taip, tai labai motyvuoja. Taip pat ir galimybė iškovoti titulus. Juk didžiajame krepšinyje nesu laimėjusi trečiosios vietos Europoje. Kita vertus, 3x3 krepšinis - gan keista patirtis. Ten jaučiausi tokia jauna, nors šiaip nesu jauna krepšininkė. Viską reikėjo mokytis iš naujo, tai yra kitoks žaidimas.

- Iki pastarojo, sėkmingo, bandymo patekti į Europos čempionatą buvo keturi nesėkmingi. Kaip manote, ar šįkart labiau šypsojosi sėkmė, ar komanda šiame cikle buvo labiau subrendusi ir stipresnė?

- Niekada nepagalvojau, kodėl taip atsitiko. Mes kažkaip vis kaltindavome tą „langų" sistemą, kad atvažiuodavome išsibarščiusios, nespėdavome pasiruošti. Dabar turime talento, bet ir anksčiau jo turėjome. Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Manau, mes visada buvome geros, tik vis kažko pritrūkdavo, o dabar pagaliau atlikome darbą iki galo.

- Po atrankos ciklo kilo skandalas, treneris Rimantas Grigas sulaukė kaltinimų dėl galimo priekabiavimo. Ar komandos viduje kažkas jautėsi, ar atmosfera buvo gera?

- Tas skandalas nekilo iš niekur, nebuvo viskas gerai. Tačiau pačios merginos visada gerai sutarė tarpusavyje, o dabar, manau, viskas bus dar geriau. Atmosfera labai nepasikeitė, tik esame dar labiau motyvuotos. Labai laukiame čempionato ir pasiruošimo, nes žinome, kad viskas bus gerai.

- Kaip reagavote, kai pamatėte burtų rezultatus, nulėmusius, kad Europos čempionate žaisite su italėmis, serbėmis ir slovėnėmis? Ar tokia grupė nudžiugino?

- Asmeniškai aš apsidžiaugiau, komandos pokalbių grupėje irgi buvo reakcija: o, imamos varžovės. Vertinant, ką galėjome gauti iš pajėgumo krepšelių, gavome tikrai neblogas varžoves. Daug priklausys nuo to, kas atvažiuos, kas bus kokios formos. Moterų krepšinyje viena ar dvi lyderės gali daug ką pakeisti. Tačiau apskritai manau, kad grupė mums paranki. Stipriausia grupės komanda yra Serbijos, bet, ačiū Dievui, negavome prancūzių ar ispanių. Gali būti, kad serbės bus pirmos, o mes „kalsimės" dėl antrosios vietos.

- Ką tikitės pasiekti Europos čempionate? Visgi mūsų rinktinė jame nežaidė jau dešimtmetį, daugelis krepšininkių neturi tokios patirties.

- Esame labai alkanos pergalių. Net neabejoju, kad turime išeiti iš grupės. Pagaliau galime įrodyti, kad esame tarp geriausių penkių ar septynių komandų Europoje. Mūsų krepšininkės klubuose daug žaidė aukštame lygyje, turėsime gerą perspektyvų trenerį Vilių Stanišauską. Net negalvoju, kad galime neišeiti iš grupės.

- Taigi šios pirmenybės nebus tik apšilimas prieš 2027 m. Europos čempionatą, vyksiantį Lietuvoje?

- Gal jaunos taip ir galvoja, o man jau tikrai nėra kada apšilinėti. Važiuoju paskutiniam pasispardymui (juokiasi). Jei rimtai, tai tikiuosi, kad šis čempionatas man nebus paskutinis. Noriu karjerą rinktinėje pabaigti 2027 m. Lietuvoje.

- Esate dalyvavusi trijuose Europos čempionatuose. Daugelis rinktinės krepšininkių nedalyvavo nė viename. Būsite tik žaidėja ar kartu - ir mentorė komandos draugėms?

- Žaidėjos, nedalyvavusios suaugusiųjų čempionatuose, dalyvavo 18-mečių, 20-mečių čempionatuose. Aišku, tai nėra tas pats, bet sistema panaši. Jos tą sistemą atsimena geriau už mane, nes neseniai išaugo iš jaunimo rinktinių. Be to, yra Gintarė Petronytė (tapusi moterų rinktinės programos vadovo asistente žaidėjų vystymui, - red. past.). Manau, jos pagrindinis vaidmuo bus būti ta mentore. O aš padėsiu, kiek galėsiu. Nemanau, kad turėsiu didelių pareigų, išskyrus žaidimą.