Unikalus krepšininko ir asmeninio trenerio tandemas

V.Mikalauskas - buvęs lengvaatletis, 3000 m kliūtinio bėgimo Lietuvos čempionas. Lengvaatlečiai dažnai imasi fizinio rengimo trenerio pareigų krepšinio komandose ir Virginijus nebuvo išimtis. Jis treniravo įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktines, padirbėjo Libane, Rusijoje, Latvijoje. Galų gale darbas nuvedė į Kiniją, būtent ten susikirto V.Mikalausko ir D.Motiejūno keliai. Donatas 2017-2019 m. atstovavo Šandongo klubui „Golden Stars". Ten darbavosi ir Virginijus.

Po etapo Šandonge V.Mikalauskas su komandomis daugiau nebedirbo. „Kai baigėsi mano kontraktas su Kinijos komanda, Donatas paprašė, kad jo nepratęsčiau, nors pasiūlymų tikrai buvo, ir sutikčiau dirbti su juo. Man tai buvo labai malonus netikėtumas. Tuo metu ir man norėjosi kažkokių pokyčių karjeroje, galvojau grįžti dirbti į Europą, nes buvau Azijoje praleidęs gan ilgą laiką, norėjosi kitokios darbo etikos, profesionalesnio požiūrio. Nepriėmiau sprendimo strimgalviais. Įsitikinau, kad žmogus į tai žiūri rimtai, atsakingai ir profesionaliai. Pavyko surasti bendrą kalbą ir taip prasidėjo bendradarbiavimas", - pasakojo V.Mikalauskas.

2019 m. duetas trumpam išvyko į NBA klubą „San Antonio Spurs", paskui D.Motiejūnas dar du sezonus žaidė Kinijoje - Šanchajaus „Sharks" ir Sindziango „Flying Tigers" komandose. Nuo 2021 m. vidurio puolėjas Eurolygoje ir Prancūzijos čempionate atstovauja „Monaco" klubui. Kartu į Monaką nukeliavo ir V.Mikalauskas. Nors žaisdamas NBA D.Motiejūnas turėjo daug sveikatos problemų, Monake jis visada yra rikiuotėje, nepraleidžia Eurolygos rungtynių. Panašu, kad profesionalus požiūris į karjerą ir darbas su asmeniniu treneriu duoda vaisių.

- Ar žinote kitų atvejų, kai Europos krepšininkai turi asmeninius trenerius?, - paklausėme V.Mikalausko.

- Šiuo metu Eurolygoje nežinau tokių atvejų. Prieš išvykimą į NBA metus su asmeniniu fizinio rengimo treneriu dirbo Viktoras Vembanijama (Victor Wembanyama). Kai „Spurs" naujokų biržoje pakvietė jį pirmuoju šaukimu, V.Vembanijama, jei neklystu, į sutartį įtraukė galimybę dirbti su asmeniniu treneriu, jam sudarytos tokios sąlygos. Tačiau Donatas vis tiek buvo pirmasis, pralaužęs ledus, V.Vembanijama taip pasielgė jau po Donato. O daugiau man neteko girdėti atvejų, kad treneris dirbtų su žaidėju 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą. Gal būna momentų, kai atvažiuoja, padirba savaitę ar mėnesį ir vėl išvažiuoja.

- O kokia padėtis NBA lygoje, galbūt ten darbas su asmeniniu treneriu paplitęs labiau?

- Asmeninius trenerius samdydavo didžiausios žvaigždės - Lebronas Džeimsas (LeBron James), amžiną atilsį Kobė Brajantas (Kobe Bryant), dabar tai daro V.Vembanijama. Tokios žvaigždės skiria didelį dėmesį savo karjerai. NBA tokių atvejų tikrai daugiau nei Europoje. Manau, ten ir galimybės yra kitokios. Labai daug priklauso ir nuo sportininko sąmoningumo, suvokimo, kiek jis nori investuoti, kad tęstų karjerą kuo ilgiau.

Šiuo metu jau negalima pasakyti, kad krepšininkas baigs karjerą 30-ies, 35-erių ar 40-ies. 40-mečių dabar yra ir krepšinyje, ir futbole, bet tai yra tikrai unikalūs atvejai ir tuo negali pasirūpinti vienas žmogus. Kai kurie turi ne tik asmeninius fizinio rengimo trenerius, bet ir fizioterapeutus, netgi gydytojus ir virtuvės šefus. Bandoma kuo ilgiau pratęsti karjerą ir negali iš anksto pasakyti, kada ji turėtų baigtis. Aišku, būna atvejų, kai pasitraukti priverčia traumos ar motyvacijos stoka. Tačiau, jei to nėra, investavimas į save turi daug įtakos karjeros ilgaamžiškumui.

- Su Donatu dirbate tik kaip fizinio rengimo treneris ar turite ir daugiau pareigų?

- Pagrindinės pareigos yra fizinio rengimo trenerio, tačiau darau ir kitus su tuo susijusius dalykus. Rūpinuosi ir atsistatymu, prevencija. Donatas yra daug investavęs į įrangą. Kinijoje, kai keliaudavome, tą įrangą veždavomės su savimi, kad nereiktų prašyti komandos pagalbos. Manau, Donatas Eurolygoje yra unikalus žaidėjas ir šiuo aspektu. Jis investuoja ir į testavimo įrangą, kurią naudoju atsistatymo ir traumų prevencijos procese. Turime visus treniruočių ir rungtynių intensyvumo parametrus, matome, kai pavargęs organizmas krypsta link traumos.

Be to, bendradarbiaujame su Kanados įmone „Plantiga", kurioje Donatas buvo vienas iš pirmųjų klientų. Prieš aštuonerius metus, kai pradėjome kartu dirbti, buvome nuvykę į tą kompaniją, teko bendrauti su įrangą sukūrusiais mokslininkais. NBA vienas iš pirmųjų ją pradėjo naudoti Raselas Vestbrukas (Russell Westbrook), dabar atsirado gerokai daugiau ją naudojančių krepšininkų. Aišku, tai kainuoja. Tačiau jei man iškyla klausimai, turiu į ką atsiremti, kontaktuoju su jais, per 5 minutes gaunu atsakymus ir patarimus. Testavimas vyksta nenutrūkstamai - ir prieš sezoną, ir sezono metu, ir po sezono. Nemanau, kad Europoje yra daugiau tokių atvejų.

- Eurolygos sezono metu su D.Motiejūnu dirbate tik Monake ar kartu keliaujate ir į išvykos rungtynes?

- Šiaip gyvenu Monake, bet, kai ateina finalinis etapas, ar Prancūzijos lygos finalai, ar Eurolygos atkrintamosios varžybos ir finalo ketvertas, Donatas viską sutvarko taip, kad keliaučiau su juo. Per finalinius etapus visada būnu šalia. Kai jis išvyksta į paprastas Eurolygos rungtynes, mes vis tiek dirbame kiekvieną dieną, bendraujame vaizdo skambučiais, padarome visas prevencijas. O toliau jis dirba su komanda. Viskas būna taip sudėliota, kad aš tam komandiniam darbui netrukdyčiau.

- Anksčiau ilgai dirbote su komandomis. Kuris darbas paprastesnis? Viena vertus, atrodo, kad dirbti su vienu žmogumi paprasčiau. Kita vertus, ar nuolat būnant kartu neatsiranda trinčių?

- Pasiilgstu komandose esančios įtampos, atsakomybės. Tačiau esu patenkintas davo darbu, per tuos metus labai daug išmokau kaip treneris iš kitų specialistų, daug pamačiau, pavyko ir pačiam kai ką sukurti. Nemanau, kad skirtumas tarp atsakomybės dvylikai žmonių ir vienam žmogui yra labai didelis. Vis tiek į mane lėktų visos strėlės, jei sportininkui nepavyktų pasiekti pakankamai geros fizinės formos ar, neduokdie, jis dažnai patirtų traumas.

Visada sakau, kad jei Donatas gauna kritikos, ji tenka ir man, turiu ją priimti. Aš nemažiau dėl to išgyvenu, gal ir labiau. Kaip treneris keliu sau labai aukštus reikalavimus. Ir Donatui keliu labai aukštus reikalavimus. Abu suprantame, kad neturime gyventi komforto zonoje. Aš tos komforto zonos ir nekuriu, nes, mano nuomone, ji yra vienas iš žingsnių į nesėkmes, pralaimėjimus. Skirtumų yra, darbas su komanda galbūt šiek tiek paviršutiniškesnis, nes vienas fizinio rengimo treneris nėra pajėgus aprėpti dvylikos žaidėjų, sužiūrėti visų problemų. Su vienu žmogumi yra daugiau koncentracijos, bet ir atsakomybė yra labai didelė. Pirmiausiai - atsakomybė prieš save, nes nenoriu nuleisti kartelės.

- Galima sakyti, kad jūs ir Donatas esate draugai? Ar tik partneriai?

- Gyvenime būna visokių etapų, tačiau svarbiausia, kad būtų abipusė pagarba. Mes tikrai artimai bendraujame, giliai kalbamės. Galime pasikalbėti bet kokia tema. Galbūt dauguma žmonių įsivaizduoja, kad tik sportininkas turi gauti palaikymą iš trenerio, tačiau ir treneriui labai svarbu, kaip jį vertina, ar gerbia. Abipusis supratimas ir pagarba šiame darbe yra labai svarbūs aspektai.

- Donatui jau 34-eri, bet per nepilnus keturis sezonus Monako klube jis nepraleido nė vieno Eurolygos mačo. Ar šį faktą vertinate kaip gero savo darbo įrodymą?

- Norėčiau nusispjauti per kairį petį, bet nenorėčiau vertinti savo darbo. Geriau tegul aplinka apie mus kalba kaip apie deramą pavyzdį. Man nepriimtina girti save, negerai jausčiausi, jei pradėčiau taip kalbėti. Manau, 99 proc. rezultato priklauso nuo paties sportininko požiūrio, profesionalumo. O profesionalumas nėra tik geras darbas treniruotėse, tai yra labai plati savoka - ir aplinka, psichologinė sveikata, daugybė kitų niuansų. Manau, esu mažas sraigtelis, kuris galbūt nukreipia tinkama kryptimi.

Kaip jau sakiau, noriu nusispjauti per petį ir pastuksenti į medį, nes niekas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atvejų. Juolab krepšinis yra kontaktinis sportas, kartais jame neįmanoma išvengti traumos - kažkas tau įspiria ar pakiša koją, arba užlipi ant kito žaidėjo pėdos. Tokių niuansų kaip treneris negaliu prognozuoti ir padėti išvengti. 1 proc. visada palieku tokioms situacijoms, tačiau noriu, kad, atsidūrus tokioje situacijoje, pavyktų kuo geriau suvaldyti kūną ir neigiamos pasekmės būtų kuo mažesnės.

- Jūsų „Facebook" profilyje yra frazė: „Drausmė veda į įpročius. Įpročiai veda į nuoseklumą. Nuoseklumas veda į tobulėjimą." Tai - jūsų darbo moto?

- Taip, sakykime, kad tai yra mano moto ir profesinė filosofija. Galbūt pats save kartais perspaudžiu dideliais reikalavimais. Manau, reikia siekti neįmanomų dalykų ir tada pasieksime norimus dalykus, kurių aplinkiniai nesitiki ir net negalvoja, kad gali pavykti. Tai mane veda į priekį. Sakiau Donatui: jei nustosiu tobulėti, domėtis, į kiekvieną treniruotę atnešti kažką naujo, tai reikš, kad atėjo laikas pasukti skirtingais keliais arba man pakeisti profesiją ir aplinką.

- Matant Donato nepraleistų rungtynių seriją, ar į jus nesikreipia kitos krepšinio, galbūt ir kitų sporto šakų žvaigždės, neprašo pagalbos?

- Yra buvęs tikrai ne vienas atvejis, tačiau dėl etikos sumetimų nenoriu mėtytis, nepuolu prie bandymų kažką padaryti per trumpą laiką. Taip, galima duoti patarimų, jei matau, kad žmogus tikrai domisi ir jam iškilo problemų. Galima padiskutuoti, bet yra žmogus, kuris mane pasamdė ir sudarė sąlygas dirbti aukščiausiame lygyje, tad vien jau dėl etikos sumetimų tokių dalykų nedarau. Kreipiasi nemažai žmonių, ypač kai dabar tai galima daryti ir per „Facebook", „Instagram", tačiau aš nesiblaškau.

- Minėjote, kad po Kinijoje praleistų metų norėjosi grįžti į Europą, kur kitokia darbo etika. Kinijoje darbas labai skyrėsi nuo to, kas yra čia?

- Kinijoje iš viso praleidau septynerius metus. Taip, ten yra kitokia kultūra. Prie jos nėra paprasta prisitaikyti, bet prisitaikyti pavyko. Man tai nebuvo pirmas užsienio klubas, turėjau ir gyvenimiškos, ir profesinės patirties. Man kartais sunku vertinti kitų šalių darbo etiką, nes manau, kad Lietuvos sportininkų, ne tik krepšininkų, darbo etika yra aukščiausio lygio. Jei treneris kiekvieną kartą treniruotėje turi motyvuoti sportininką ar komandą, tai aš manau, kad treneriai yra ne tam. Mes nesame motyvatoriai, esame praktikai, kurie turi parengti komandą. Jei sportininkas ateina nemotyvuotas ir reikia jį stumti, galbūt jis turėtų būti ne salėje, o kur nors automobilių gamykloje ir ten tekinti detales. Kai dirbau Kinijoje, teko pamatyti daug specifinių dalykų. Darbo kultūra, sportininkų ir organizacijų supratimas kaip diena ir naktis skiriasi nuo europiečių ar amerikiečių. Jiems dar yra kur patobulėti.

- Tačiau nekilo konfliktų, po kurių norėjosi trenkti durimis ir išvykti?

- Prie kiekvienos kultūros privalai prisitaikyti, gerbti žmones, kalbą, papročius. Negali būti arogantiškas išsišokėlis, nuolat nepasitenkinimą demonstruojanti asmenybė. Jei taip elgsiesi, ilgai neišsilaikysi, greitai ateis atsisveikinimo valanda.

- Monakas - vieta, kur reziduoja daugybė garsių ir turtingų žmonių, o dar daugiau turbūt norėtų ten reziduoti. Galima teigti, kad jums labai pasisekė, jog dirbate tokioje vietoje?

- Manau, tai vienas unikaliausių Europos kampelių. Žmonės labai išprusę, čia saugu, niekas tavęs neužkabinės, neįkyrės. Ir klimatas čia puikus, ir maistas, ir žmonės. Kiek teko apkeliauti pasaulio, čia viena įdomiausių vietų. Ar norėčiau dar ilgai čia dirbti? Sunku atsakyti, nes norai kartais labai skiriasi nuo realybės. Planuoji, bet kažkas už tave jau būna suplanavęs. Priklausys nuo to, kiek sportininkas išlaikys savo lygį, bus naudingas ir reikalingas komandai.

- Ar per tą laiką, kai dirbate su krepšininkais, labai pasikeitė Lietuvos žaidėjų fizinis pasirengimas ir pats požiūris, supratimas, kaip tai yra svarbu?

- Mano asmenine nuomone, Lietuvos krepšinyje yra labai daug prisitaikymo prie žaidėjų įnorių. Kai kas, ką teko pastebėti, stebina ne iš gerosios pusės. Matyt tai yra kažkokio ilgo proceso pasekmė. Manau, fiziniam rengimui nėra skiriamas pakankamas dėmesys. Krepšinio elementus mes tikrai mokame, jie kartais gal net per daug akcentuojami, tačiau primirštame esminį dalyką - pirmiausiai turi būti paruoštas kūnas. Jeigu jis nebus paruoštas, žaidėjas nebus atletiškas, tai galima atlikinėti krepšinio pratimus ir bumbsėti kamuoliu nors 20 valandų per parą, tai neduos daug naudos.

- Galbūt ir kuklius pastarojo dešimtmečio rinktinės rezultatus galima paaiškinti prastu fiziniu parengimu?

- Nenoriu komentuoti buvusių ir esamų kolegų darbo. Kai nesi toje virtuvėje, kartais sunku suprasti niuansus. O kai jų nežinai, kritika gali būti nepasverta.

- Tai ir nebūtų jūsų kolegų rinktinėje kritika, nes joje krepšininkai praleidžia nedaug laiko. Kalbu apie bendrą foną. Galbūt tuo ir atsiliekame nuo kitų rinktinių?

- Manau, kad tikrai stipriai atsiliekame. Neskiriame deramo dėmesio jaunimui, strimgalviais puolame specializuoti tą sportininką. Labai sudėtinga, kai nuo jauno amžiaus pradedi specializuoti žmogų, sprausti jį į vieną ar kitą poziciją. Fiziniam parengimui turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys. Pirmiausiai turime sukurti įpročius, suteikti supratimą, kad sportininkas, atėjęs bent jau į LKL, būtų paruoštas tai lygai. Turime tikrai per mažai krepšininkų, kurie išvažiuoja žaisti aukščiausiame lygyje.

- Kol kas atrodo, kad D.Motiejūnas dar ilgai galės žaisti krepšinį, tačiau anksčiau ar vėliau jo karjera vis tiek pasibaigs. Kaip įsivaizduojate tolimesnę ateitį, norėtumėte grįžti į darbą komandoje ar prioritetas būtų susirasti naują partnerį ir toliau dirbti asmeniniu treneriu?

- Labai sunku nuspėti, ką pateiks gyvenimas. Manau, bus lengviau nuspręsti, kai Donatas baigs karjerą. Visgi širdis linksta prie to, kad po to dar penketą ar aštuonetą metų kokybiškai padirbėčiau komandiniame krepšinyje.