1 nuotr.Šiuolaikiniam žmogui, paskendusiam rūpesčiuose, matyt, nėra lengva jausti dėkingumą.
Visąlaik už durų laukia iššūkiai. Kada yra laiko susimąstyti, o gal pabandyti tiesiog būti dėkingam? Už tai, kad apskritai gyveni, už tai, kad tave supa geri žmonės, už tai, ką tau duoda valstybė, visi mokesčių mokėtojai, vadinasi, ir tavo draugai, ir kaimynai, ir visa visuomenė.
Kai pokalbiuose su žmonėmis diskusijos pasisuka apie vaikus, neretai išgirsi, kad valstybė nieko neduoda arba duoda per mažai: vaiko pinigai per maži; išmoka išėjus vaiko priežiūros atostogų per maža, apskritai vaikus auginti yra brangu.
Bet valstybė tikrai padeda. Vaiko pinigai, savivaldybės mokami pinigai, kai gimsta du ir daugiau vaikų iškart, lengvatos valstybiniame darželyje gausioms šeimoms. Pagalba yra. Žinoma, mes pratę lygintis su tais, kurie gyvena geriau, su tomis šalimis, kurios turi daugiau. Nėra lengva, taip.
Bet grūmoti valstybei, kad duoda per mažai... Niekada neužteks, net jei dirbsime per kelis darbus, net jei išmokos pasieks neregėtas aukštumas. Pagaliau, vaikui nesvarbu, kokio modelio automobilis ar koks butas, jam svarbu tėvų dėmesys ir meilė.
Pageidaudami geresnio gyvenimo pamirštame, ir ką turime gero bei gražaus savame krašte.
Mūsų šalies mamos gali ramiai auginti vaiką iki dvejų metų, o štai, pavyzdžiui, Kipre moterys turi lygiai 4 mėnesius po gimdymo grįžti į darbą, ir niekas neklausia, maitini pati ar ne. Keliauk į darbą.
Žinoma, visose šalyse svarbus kultūrinis motyvas, kaip šeimos pratusios auginti vaikus, kokie visuomenės ir šeimos dėsniai nusistovėję.
Vis dėlto vaikus auginame, pirmiausia, savo pačių gyvenimui įprasminti, ne dėl to, kad kažkas senatvėje paduos stiklinę vandens, ne dėl to, kad pasakytume „tu privalai", nes aš tave gimdžiau. Ir juo labiau ne dėl išmokų.
Ir juo labiau ne dėl žmogiškojo egoizmo.
