Neapgaudinėkime savęs, kad senatvė neateis

- Papasakokite apie demenciją.

- Demencija yra sunkus kognityvinių funkcijų sutrikimas, dažniausiai sutrinka atmintis. Sutrinka ir gebėjimas skaityti, rašyti, kalbėti, suvokti, samprotauti, sutrinka socialinės funkcijos, gebėjimas bendrauti - bet čia jau pažengusiose stadijose. Demencija yra sindromas, jos kilmė gali būti įvairi. Alzheimerio liga yra viena iš priežasčių, kuri sukelia demenciją; gali būti ir kraujagyslinės kilmės demencijos, pavyzdžiui, po galvos smegenų insulto. Ir onkologiniai susirgimai, metabolinės ligos gali sukelti demenciją. Žodžiu, priežasčių yra labai daug, bet labiausiai žinoma - Alzheimerio liga.

- Tai vyresnių žmonių liga?

- Taip, ji fiksuojama po 60 metų amžiaus, ir būna jau pažengusios stadijos. Kai 60 metų žmogui diagnozuojama demencija, vadinasi, jos pradžia galėjo būti prieš 10-15 metų. Populiacijoje demencijomis gali sirgti šimtai tūkstančių žmonių. Pavyzdžiui, pas mus skyriuje yra 23 vietos, tai diagnozuojame 20-čiai pacientų Alzheimerį.

- Demencijos atvejų daugėja dėl senstančios visuomenės ir geresnės diagnostikos ar yra kitų priežasčių?

- Ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, gerėja medicininės paslaugos, kurios irgi palaiko gyvenimo trukmę. Ilgėjant gyvenimo trukmei atsiranda ir kitų sisteminių uždegiminių procesų, tokių kaip širdies, inkstų, kepenų nepakankamumas. Cukrinis diabetas. Tai irgi turi įtakos demencijų atsiradimui.

Kitas svarbus momentas - perteklinis vaistų vartojimas, jis irgi neigiamai veikia mūsų sveikatą. Kai vartojama labai daug medikamentų, sąveikaujančių vieni su kitais, tas sąveikas labai sunku atsekti. Svarbus klausimas, ar tikslinga skirti daug vaistų? Visada tas klausimas iškyla, nes kai kurių vaistų skyrimas irgi paskatina ir pagreitina demencijų atsiradimą.

Nėra holistinio požiūrio į žmogaus sveikatą. Paprastai gydomas tik simptomas, neatsižvelgiant į tikrąsias priežastis, kurios ir sukelia vieną ar kitą simptomą. Labai svarbus mitybos klausimas. Maistas yra užterštas įvairiais pesticidais, antibiotikais ir kitomis priemaišomis, su maistu jos patenka į mūsų organizmą. Aiškiai įrodyta, kad tai neigiamai veikia ne tik mūsų kognityvines funkcijas, bet ir bendrą sveikatą - vėlgi atsiranda lėtinės ligos.

Žmogui reikia tam tikrų medžiagų, užtikrinančių tinkamą nervinio impulso perdavimą ir organizmo balansą. Tai vitaminai, maisto papildai. Jų vartojimas Lietuvoje kol kas labai skeptiškai sutinkamas tiek šeimos gydytojų, tiek kitų specialistų. O papildai vis tiek yra labai svarbūs. Žinoma, jie turi būti subalansuoti, pamatuoti. Reikia atlikti tyrimus, tik tada skirti dozes, spręsti dėl vartojimo trukmės. Aišku, negalima atmesti ir psichoemocinių dalykų - streso, įtampos. Šias būsenas svarbu laiku atpažinti ir koreguoti.

Kaip minėjau, demencijos priežasčių yra labai daug. Genetika, amžius, lytis daugiau formalios priežastys. Turi būti užtikrinta gera epigenetika, t.y. subalansuotas gyvenimo būdas, o prevencinės priemonės taikomos, kada reikia. Visame pasaulyje jos rekomenduojamos po 45 metų. Tada nebūtų tiek daug diagnozuojama demencijos atvejų.

- Šeimos gydytojai daugiau atsižvelgti į paciento sveikatos profilaktiką, matyt, tiesiog neturi laiko.

- Manau, kad prevencijai mažai skiriama laiko ir vadinamojo svorio. Nes medikai iš esmės gydo simptomą, t.y. svarbu atpažinti simptomą, diagnozuoti ligą ir ją pašalinti. Dauguma medikų į tai ir susikoncentravę. O dėl ko tas simptomas atsiranda, kokiam kontekste, ir kas jį gali provokuoti, dažniausiai tie dalykai nepaliečiami nei šeimos gydytojo, nei galbūt ir kitų specialistų. Tai ir laiko sąnaudos... Juk negali išsiaiškinti greitai, vizito laikas pas gydytoją ribotas. Gydytojai tikrai užkrauti darbais, - tai viena. O kita - trūksta informacijos. Nežinau, kiek šeimos gydytojai žino apie naujausius tyrimus ir veiksmingus rezultatus.

Mūsų Gerontopsichiatrijos skyrius dabar daugiau susikoncentravęs ne tik į diagnozės nustatymą ir tolimesnį sprendimą, „kur tą žmogų padėti", t.y. suteikti socialines, slaugos paslaugas, bet ir į platesnę pagalbą. Žinoma, tie rezultatai galbūt nėra tokie kliniškai reikšmingi, bet vis tiek mes stebime pagerėjimą, kai žmogui atkuri vitaminų, skysčių balansą, sumažini, esant reikalui, cheminių vaistų vartojimą.

- Vyresnio amžiaus pacientams nepakanka dėmesio?

- Vyresnio amžiaus grupių pacientams dėmesio yra minimaliai. Čia netgi diskriminacinis požiūris. Jeigu tu esi vyresnis, nebesi savo valstybei naudingas ir dėmesio neskiriama tiek, kiek būtų galima, kad būtų pagerintas žmogaus gyvenimo būdas, sveikata ir socialumas. Supraskime, vis tiek valstybei didelė našta, kai „žmogų reikia kažkur patalpinti".

Nesuvokiama, kad mes visi pasensim. Prevencija reikia užsiimti kryptingiau ir tikslingiau. Rodos, kol jaunas ir įsisukęs į savo reikalus, tai ir gyveni, bet būtinas kritiškas požiūris, kad amžėdamas prarandi tam tikras funkcijas, kad reikia pasipildyti medžiagų, atkreipti dėmesį į užmaršumą. Nepriskirti jo vien savo amžiui. Jeigu užmaršumas kartojasi, būtina susirūpinti ir tirtis.

Žinoma, žmonės dar bijo ir diagnozės. Bijo dėl to, kad Alzeimeris, demencijos yra nepagydomos, tai iš principo yra tiesa, kai stadijos pažengusios. Bet gydymas yra, turime dvejus vaistus, jų efektyvumas diskutuotinas, nes efekto mes labai nematome. Vis dėlto pagerinus mitybą, gyvenimo būdą - kai to laikomasi labai griežtai - esant lengvam kognityviniam sutrikimui ar lengvai ir vidutinio sunkumo demencijai, tikrai sulaukiama gerų terapinių efektų.

- Kaip maitintis turėtų vyresni žmonės?

- Su amžiumi mažėja maisto poreikis. Vaikai, ypač vyresnio amžiaus tėvams, neša maistą, kuris dažnu atveju padidina atsparumą insulinui. Reikia suvokimo, kad nereikia perteklinės mitybos. Su amžiumi reikia mažinti valgymų skaičių ir porcijų dydį. Judėti. Žmonės skundžiasi, kad skauda sąnariai, nugara. Lėtinės kaulų, sąnarių, raumenų ligos atsiranda dėl per mažo fizinio krūvio. Kad kūnas funkcionuotų gerai, reikia juo „naudotis". Jeigu žmogus nemobilus ir gauna perteklinio maisto, tai, žinoma, negerai.

- Pats žmogus ar jo artimieji pastebi galimus demencijos požymius, ką daryti?

- Mes kviečiame atvykti pas mus Vilniuje (Vasaros g.) ir atlikti psichometrinius testus, žinoma, jiems atlikti reikia laiko. Juo labiau kad ne kiekvienas specialistas gali juos atlikti. Pas mus vykdomas kol kas stacionarinis stebėjimas, bet planuose yra ištyrimas ambulatoriškai. Be abejo, galima bandyti ir į šeimos gydytoją kreiptis, jie nukreips pas specialistus. Svarbiausia apskritai kreiptis pagalbos, sprendimai bus rasti.

Kreiptis dėl psichinės sveikatos dar žmonėms būna gėda. Jeigu skauda dantį, kreipiasi į gydytoją, jeigu problema susijusi su psichine, emocine sveikata, atmintimi, tai eiti pas psichiatrą yra gėda. Dar trūksta suvokimo, kad čia medicininė problema. Gydytis yra normalu, žmogus negali su viskuo pats susitvarkyti. Žmogus - ne tik iš kaulų ir raumenų, jis turi ir psichiką. Kai pradeda byrėti kūnas, prireikia holistinio požiūrio.

- Gydytojas kartais yra dievas, kuris duos tabletę ir viskas bus gerai. Pakeisti gyvenimo būdą nėra lengva.

- Kalbant apie demencijas, nėra tabletės, kuri padės. Tai gyvenimo būdo ligos. Turi pats domėtis, kas tau tinka, domėtis sveika gyvensena, stebėti savo kognityvines funkcijas. Dažnai susiduriame su atvejais, kai žmogus ateina išsirašyti tablečių ir mano, kad viskas išsispręs. Deja, ne. Mūsų srityje, dirbant su garbesnio amžiaus pacientais, dažnu atveju vaistai net neveikia, nes sumažėja receptorių galvos smegenyse ir visame organizme, sumažėja baltymų, keičiasi skysčių balansas ir tie vaistai dažnu atveju sukelia daugiau šalutinių reiškinių, negu duoda efekto. Ir kas tada? Dar vienas vaistas, ir dar vienas vaistas... Tada vartoji 15 vaistų, o jautiesi blogiau. Neretai mes nuimame vaistus ir žiūrime, kas vyksta su žmogumi ir ko jam reikia. Nėra jokio algoritmo, kas palengvintų situaciją, kiekvienas paciento atvejis yra individualus, tai priklauso nuo amžiaus, lyties, neuroendokrininės sistemos būklės ir panašiai.

- Kokia pagalba būna sergančio demencija žmogaus artimiesiems?

- Čia dirba visa komanda: psichologas, psichiatras, terapeutas, neurologas, socialinis darbuotojas, ergoterapeutas. Viskas išaiškinama, kas vyksta su pacientu, kaip su juo reiktų elgtis, bendrauti, kaip pritaikyti pacientui namus, kad jie būtų kuo saugesni. Kokia ligos eiga ir prognozė. Tai komandinis darbas. Čia daug informacijos, kurią mūsų skyrius suteikia.

Pasikartosiu, būtų labai gerai, kad valstybiniu, politiniu lygmeniu būtų suvokta, kad senatvė laukia visų. Kaip mes jai pasiruošime, tokia ji ir bus. Kol kas valstybinis požiūris į senatvę tikrai yra nekoks. Jis yra toks - tu esi nebenaudingas. Senatvėje žmogus gali būti naudingas! Ir valstybei būtų geriau, kad toks žmogus būtų kuo ilgiau sveikesnis, sąmoningesnis, savarankiškesnis. Nepristatysi visur senelių namų ir nesugrūsi tų žmonių, kad jie baigtų ten savo dienas. Tai daug didesnės išlaidos. Švietimas ir pagalbos prieinamumas turi būti kuo didesnis. Kad žmonės jaustųsi, kad valstybė jiems padeda ir padės.

- O ką mes matome visuomenėje - būk jaunas ir gražus. Čia siekiamybė...

- Būtent. Pas mus žmogus po 60 metų prilyginamas vos ne neįgaliam asmeniui. Toks jausmas, kad senatvė neegzistuoja... Visi nori būti jauni ir sveiki, gražūs, be raukšlių. Tai nėra realu. Tai, kas vyksta dabar, yra realybės neigimas. Svarbiausia yra patirtis, neretai ir darbdaviai nevertina patirties. Užsienyje visi ruošiasi senatvei, kad ir kokie ispanai, jie džiaugiasi, keliauja. Nes jie ruošiasi senatvei ir tą etapą priima ne kaip kokį luošinantį. Jie gyvena visavertį gyvenimą. Ir vaikai vyresnių žmonių dėl to laimingesni ir gyvenantys visavertį gyvenimą. Juk kai suserga žmogus demencija, kenčia visa šeima. Juk tokių pacientų nei paliksi vienų, visada yra nerimas, įtampa. Artimieji patys patiria stresą, jiems patiems blogėja sveikata.

Gali būti sveikas amžėjimas, gali būti patologinis amžėjimas. Klausimas politikams, kokiu keliu mes norime eiti? Galbūt visų neišgelbėsime, bet nebus toks susirgimų mastas. Liūdna, kai dabar sprendžiami du klausimai - į slaugos ligoninę ar į senelių namus? Viskas. Visa pagalba. Galų gale bus tie senelių namai, bet jų bus mažiau, gal jie bus oresni, o ne po 10 žmonių 20 kv. m plote sukišti gulės. „Pampersai" taip, jie daug kainuoja (ironizuoja). Bet tų dalykų galima išvengti. Senatvė turi būti ori.