Trispalvė Rusijos padangėje

- Tik grįžus mūsų dalyvavimas man pasirodė pakankamai varginantis ir įtampos reikalaujantis darbas, - pripažino prezidentas R.Paksas, - bet aš manau, po kelių dienų jis pasidarys romantiškas, o dar paskui aš pamanysiu, kaip buvo puiku, kad mes tam pasiryžome - sutikome tiek puikių žmonių, pamatėme tiek įspūdingų vietų, apskritai išgyvenome nuotykį, apie kurį galėsime pasakoti ne tik anūkams, bet ir proanūkiams.

- Papasakokite apie šį nuotykį „Respublikos“ skaitytojams.

- Kai pernai metams baigiantis buvau susitikęs su Rusijos prezidentu, išsikalbėjome apie aviaciją ir jis pakvietė akrobatinio skraidymo komandą ANBO atvykti į MAKS 2019. Kas žino, gal mes buvome vienintelė užsienio komanda, dalyvavusi prezidento kvietimu. Kvietimas kvietimu, tačiau, kai prisireikė atlikti būtinus formalumus, pasireiškė tipiškas rusų charakteris: leidimą įskrist į Rusijos teritoriją gavome likus dviem dienoms, o vizas - likus dienai iki skrydžio. Aš, Robertas Noreika ir Algimantas Žentelis skridome savais lėktuvais, kurie yra pritaikyti akrobatikai: juose nėra navigacinių prietaisų, kurie tau padeda skristi nuo taško A iki taško B, nėra kondicionieriaus, ten esi vienas, sėdintis ant kieto kieto parašiuto su minimalia navigacine įranga ir skrendantis ne į Vakarus, kur galime disponuoti visa skrydžiui reikalinga informacija, bet į Rytus, kur tos informacijos tiesiog nėra ir esi priverstas ją šiokią tokią susirankioti iš nuotrupų. Tad mūsų kelionė į Žukovskio aerodromą, aplenkiant Maskvą, truko dvi paras, septynis kartus leidžiantis nepažįstamuose oro uostuose, kur nežinojai, ko tikėtis.

- Nebuvo minties atsisakyti šito žygio?

- Esu pasakęs sau: kol kvėpuosiu, skraidysiu. Maskvos aviacijos kosmonautikos salonas yra antras pagal dydį salonas pasaulyje (po Paryžiaus). Čia demonstruojamos mokslo ir technikos naujovės, anonsuojami būsimi inžineriniai stebuklai, čia perkama parduodama, sudaromos sutartys, ir šitų veiksmų areną puošia tų pačių lėktuvų, kurie gali būti parduoti, neparduoti, pasirodymai. Mūsų darbotvarkėje buvo kvalifikacinis skridimas, kurį vertino komisija, ir trys programiniai pasirodymai.

Įsivaizduokit, atsiduri antram pagal svarbą pasauliniam aviacijos renginyje, kuriame dalyvauja valstybių ar firmų remiamos komandos su superlėktuvais, nuo aukščiausios klasės naikintuvų iki aerobusų, ir čia pasirodai pats, su senu apie 40 metų lėktuvu, ir pats jau nebejaunas, ir mano kolegos nebe tokie jauni, ir mums nerūpi užimt kokią nors vietą, - mums tiesiog patinka skraidyti, ir mes mokam sudėlioti programą taip, kad ji darytų įspūdį. Tad jei tik atskridusius mus sutiko gana šaltokai (kokio velnio čia atsiradot), jau pirmą dieną po skridimo prasidėjo sveikinimai, antrą dieną mus išgyrė, kad esame vieni geriausių, o trečią dieną išgirdome, kad pilotažas ir programa - tiesiog fantastiški. Bet žinot, kas man buvo svarbiausia: kad per MAKS’o atidarymą grupė ANBO viršum Maskvos parodė Lietuvos trispalvę.

- Nepagalvojote, kad dėl šio nuotykio, kurio kaltininkas - V.Putinas, būsite apšauktas ne tokiu geru lietuviu?

- Žukovskio oro uoste buvo skrydžių bandymo centras, kur dirbo lietuvis lakūnas bandytojas, vienintelis mūsų kosmonautas Rimantas Stankevičius; ten ir šiandien ant sienos tebėra jo nuotrauka. Savo laiku, kai aš buvau Sovietų Sąjungos akrobatinės rinktinės narys, turėjęs tikslą tapti lakūnu bandytoju, nekart lankiau jį Žukovskio aerodrome, buvojau pas lakūną ir namuose. Jis gyveno lakūnų bandytojų miestelyje Žukovskyje, paprastame blokiniame name, netoli oro uosto, prisimenu, trečiame aukšte, šalia buvo kosmonauto Volkovo buto durys. Su Rimantu buvome geri pažįstami. Jis žuvo Italijoje dalyvaudamas oro šventėje ir tik katastrofa sutrukdė jam pakilti daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“. Dabar likimas lėmė būti toje vietoje, kur jis dirbo, gyveno.

Dalyvauti Žukovskio aviacijos ir kosmonautikos salone skraidymo grupei yra didelė garbė, norint į jį patekti mokami didžiuliai pinigai. O dėl insinuacijų, pasakyčiau, jog kvailystei nėra ribų. Taip, politikai turi įvairiausių interesų, karo vanagai nestokoja interesų, karo pramonė turi dar didesnių geopolitinių interesų, bet, sakykite, ar blogai, jei paprasti rusai plojo lietuviams, kurie skrido ir buvo pristatyti: Robertas - alpinistas, astrofizikas, įkopęs į šeštą pagal aukštį pasaulio viršukalnę Himalajuose, paliktas šerpo, naktį praleido 25 laipsnių šaltyje ant uolos, po kurios jam teko operuoti nušalusius pirštus; Algimantas - buvęs ilgametis akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas (tokie tad žmonės skraido su manimi), na, ir trečias, tai aš, tapęs prezidentu, apskridęs aplink pasaulį „makagonu“... Labai gražiai lakūnų pasirodymus komentavo skraidymo patirties turintis rusų poetas: žmonės, sakė jis, turėtų gyventi kaip lakūnai - vienas kitam padėdami, palaikydami ir panašiai. Dar buvo smagiau, kai mus pasveikino rusų grupė „Pervyj poliot“ („Pirmas skrydis“): galvojome, sakė jie, kad nieko geresnio už mus danguje nėra ir negali būti, tačiau jūs demonstruojate kur kas šaunesnį pilotažą... Manau, kad po mūsų pasirodymo garsas apie Lietuvą, jos lakūnus nuskriejo dar plačiau, atgijo ir seniai girdėtas rusų pasakymas: lietuviai, sakydavo jie, pirma išmoksta skraidyti, tik paskui - jau vaikščioti.

Aš manau, kad panašūs susitikimai suartina tautas ir ilgainiui politikams nebebūna kur dėtis - jie būna priversti ieškoti naujų užsienio politikos sprendimų. Aš nesigailiu nė vieno savo žingsnio tuo atžvilgiu, o dalijantys prorusiškų ar probaltarusiškų etiketes arba yra vedini tam tikro intereso, arba paprasčiausiai susipykę su protu.

- Na, ir kur dabar suks jūsų keliai?

- Planų milijonai, minčių milijonai... Esu bjauraus charakterio: galiu dvi dienas išbūti nieko nedarydamas, draugaudamas su mėgstama knyga ar muzika, bet antros dienos pavakary mane apninka jausmas, kad aš kažką ne taip darau... Viskas keičiasi po šita saule, ir aplinkybės, ir tavo mąstymas, ir tu niekuomet nelieki toje pačioje vietoje, kurioje buvai vakar ar kitada. Man labai patinka mintis, kad tuo keliu, kuriuo eini, gali praeiti tik vieną kartą. Vadinasi, turi padaryti viską, kas tau priklauso, nes kitą kartą jau nebeisi tuo keliu. Galbūt, svarstau, reikėtų gaivinti sportinę aviaciją, - ji Lietuvoje visiškai apmirusi, be pamainos, gal reikėtų kokio postūmio grąžinant Lietuvai skraidančios valstybės vardą. Gal reikėtų įsteigti Lietuvos aviacijos technikos muziejų (esu matęs tokį Zalcburge, man labai patiko), kuris keletą kartų per metus pasileidžia per Europą rodydamas skraidymo techniką. O gal reikėtų tęsti taikingas iniciatyvas, kad karo vanagai nenuslopintų Arkikatedros varpų...

Tebevadovauju judėjimui „Šaukiu aš Tautą“, jis yra pilietinis, galintis turėti daug krypčių: organizuoti konferencijas, seminarus, pavyzdžiui, svarstant santykių su kaimyninėmis valstybėmis problemas, dalyvauti rinkimuose... O gal nedalyvauti... Gyvenimas parodys... Bet kokiu atveju gyvenimas tau duoda tiek, kiek pats duodi gyvenimui.