V.Tomkus: nuo atgimimo iki išsigimimo

Parkuose ir stadionuose visa gerkle griaudėjome, jog tapsime laisvi, laimingi ir lygūs. Lygūs - ne ūgiu ar svoriu, ne lytiniais požymiais ir ne šeimos sudėtimi (vietoj „mama“ ir „tėtė“ - „partneris A“ plius „partneris B“), ne su vienodomis nuomonėmis ir dar vienodesnėmis žiniasklaidos priemonėmis, ne nutautinti pagal Europos modelį ir nesudemokratinti pagal Ameriką, bet pirmiausia būsime lygūs prieš įstatymus.

Nebebus lygesnių.

Per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą negailestingai pliekėme tarybinius valdininkus, kurie - tik pamanykit! - be eilės „susikombinuodavo“ butą mieste, daržą su nameliu užmiestyje ir net paskyrą automobiliui, ir iškilmingai prisiekėme Tautai, kad atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje nebebus jokių privilegijų.

Niekada nebebus. Bet neįvardijome - konkrečiai kam?

Pasižadėjome likti tik su viena privilegija - būti laisvais ir oriais piliečiais. Tikrais patriotais. Savo Tautoje. Savo valstybėje.

Ir likome. Idiotais. Savo Tautoje ir savo valstybėje.

Taip, mes iš tikrųjų tada šventai tikėjome, jog mūsų jau niekada niekas nepažemins. Nei rusas, nei lenkas, nei amerikonas, anei joks valdininkas.

Jokios specialiosios tarnybos neseks ir slapčia nesiklausys mūsų asmeninių telefoninių pokalbių. Nebijosime vieni kitiems žvelgti į akis ir sakyti tiesą. (Į akis, o ne už akių.) Nes jausime ne priešą, bet draugą. Prie Lietuvos valstybės įstaigų mūsų nestabdys apsauga, o Seimo nariai, mūsų išrinktieji, geriausieji iš geriausiųjų, išklausys mūsų nuomonę šiek tiek arčiau nei per septyniasdešimt metrų. Mūsų ministrai nesislapstys nuo žmonių. O prezidentai nesiuntinės mūsų ant trijų raidžių arba dar toliau - pas savo atstovę spaudai. Nepravažiuos išdidžiai su palyda. Mus palikdami tik su palydovėmis. Kurios bet kada, po dešimt ar net dvidešimt metų, turės teisę mus apskųsti, kad per daug priekabiavome ir per mažai sumokėjome.

Tikėjome, jog visi drauge kursime savo nedidelę, bet tokią brangią valstybę. Niekam nepataikausime, nesilankstysime, nesidairysime į šalis. Niekur neemigruosime.

Darniai kursime Lietuvą savo vaikams ir anūkams. Kad šie galėtų didžiuotis savo protėviais, kaip ir mes šiandien jais didžiuojamės. Pavyzdžiui: giedodami apie „Didvyrių Žemę“.

Tvirtai susikibę ir apglėbę Baltiją, šventai tikėjome savo vienybe. Vienybe ne tik tarpusavy, bet ir su kaimynais. Ne tik laiptinės, bet ir kaimyninėmis šalimis. Ir ne tik iš Vakarų pusės...

Oi, kokie jauni mes buvome! O kokie gražūs! O kokie durni! Užtat dabar galime drąsiai didžiuotis savo pasiektais Nepriklausomybės vaisiais.

Matome vis labiau ne atgimstančią, bet išsigimstančią valstybę. Joje mūsų valdžia svaigsta dėl dvigubos pilietybės. Nesugeba apginti net mūsų valstybinės kalbos. Kaip veršiai, prilipę prie ES „lovio“. Kur matyta, - labdara įtraukiama į valstybės metinį biudžetą. Netgi atskira eilute. Tauta praranda išdidumą, dar net nespėjusi susivokti, jog yra Tauta. Nespėjusi pajusti tikros laisvės skonio.

Kaip reaguojama į bet kokį išsigimimą? Pirmoji instinktyvi mintis - užsimerkti, pabėgti, užmiršti. Bėgti kuo toliau. Žmonės bėga iš ten, kur neteisinga. Bėga iš ten, kur jų niekas nelaukė, nevertino. Bėga kuo tolyn nuo savo neišsipildžiusio lūkesčio - Lietuvoje būti laimingu lietuviu. Nepaniekintu, nepažemintu savo tautiečio, apsistačiusio tokiomis privilegijomis, apie kurias net aukščiausieji komunistų vadai pasvajoti nedrįsdavo: pilys Turniškėse, prabangiausi limuzinai, santykiai su ofšorinėmis kompanijomis, užslaptinti nuostolingi valstybiniai sandėriai. Su prierašu „Slaptai“ arba „Komercinė paslaptis“. Visi, kas bandė praskleisti paslapties skraistę, buvo per akimirksnį sudoroti. Ir sukompromituoti.

Kokia gali būti valdžios paslaptis, kuomet kasdien - per ofšorines kompanijas, kurios paprastai plauna „juodus pinigus“- taškomi mūsų mokesčių mokėtojų milijonai?! Atsakymas paprastas: INDEPENDENCE!!! Kas lietuviškai, išvertus iš Burokevičiaus kalbos, reiškia: šekit, sprinkit savo NEPRIKLAUSOMYBE!

Ir niekam tu žmogus nebepasiskųsi, niekur teisybės nesuieškosi, nes Maskva mūsų jau nebepriima, o Briuselis dar neprisileidžia. Mat mentalitetas ne tas. Sovietinis. Kaip kažkada pašaipiai pastebėjo Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas: praleidžiam puikią progą patylėti. Po to mūsų valdžia net neįsižeidė. Ar įmanoma įsivaizduoti paklusnesnius vasalus?

Tad kokia ji dabar, toji mūsų valdžia? Ji vergauja vikingų komerciniams bankams. Keliaklupsčiauja prieš užsienio kompanijas. Ji neturi nei noro, nei galių pasipriešinti. Ji atsisakė savo nacionalinės valiutos. Baigia atsisakyti savo valstybinės kalbos. Jau beveik sudorojo lietuvišką spaudą ir iš mūsų iždo dosniai dotuoja tik svetimšalių žiniasklaidą. Kas antras Lietuvos verslininkas įtariamasis ir laukia teismo nuosprendžio, o tikrieji oligarchai iš užjūrio, kuriems karą kadaise skelbė prezidentė, siautėja Lietuvoje nebaudžiami: kelia bankų įkainius, prekiauja antrarūšiais maisto produktais, organizuoja tyčinius bankrotus, palikdami vietinius be atlyginimų, paslapčiom degina pas mus užsienietiškas atliekas, klaipėdiečiams gadindami orą. Lietuvoje nebeliko neapdergtų autoritetų, tad tautiečiams nebėra nei į ką lygiuotis, nei kuo čia didžiuotis. Todėl ir bėga iš čia. Masiškai. Kasmet po miestelį emigruoja. Kas neturi už ką, žudosi tarpusavy.

Išsigimusi mūsų valdžia net nebesuvokia savo pilietybės svarbos. Ji tapusi bandomuoju triušiu. Didiesiems stebint, kaip ištveriame tokias aukštas būtiniausių produktų, medikamentų kainas. Tai jau ne valstybė, bet silpnųjų kankynė. Jaunesniems bėgant. Senesniems, apsikabinus paliktus anūkus, graudžiai dūsaujant. O silpnesniems, pasirenkant Amžinąją Karalystę...

Šiandien iš Atgimimo teliko naivi utopija. O kas pasikeitė?

Antanas Sniečkus važinėjo į Maskvą, o dabarties valdžios Petras skraido į Briuselį. Anksčiau ausis buvo atsukta į Rytus, dabar į Vakarus. Atitinkamai mūsų užpakaliai buvo rodomi Vakarams, o dabar Rytams. Regis, taip ir laukiam, kad kas nors į juos įspirtų. O jei nesulaukiam, erzinam ir tyčiojamės, skelbiam karą, kad tik greičiau atkreiptume į save priešo dėmesį, kuo greičiau išprovokuotume konfliktą. Po to lauktume, kol mums į pagalbą atskubės Didysis Brolis. (Tik ne tokiu tempu, kaip po Antrojo pasaulinio karo, kuomet nebeliko ką ginti.)

Ir jeigu vis dėlto mums pavyks sukelti Trečiąjį pasaulinį - su branduoliniais fejerverkais! - karą, ir dar kas išliks gyvas šioje nuodėmingoje žemėje, būtinai atminkite ir perduokite visiems, visiems, net ir tiems, kuriems nuo radiacijos nulinko ausys, svarbią žinią: tai mes, lietuviai, padarėme!

Kodėl? Vardan tos Lietuvos. Turbūt.

Kiti šio autoriaus straipsniai:

V.Tomkus: Šventinis reportažas iš dar šventiškesnių Seimo rūmų (2018 02 17)

V.Tomkus: Patriarchai (2018 02 15)

V.Tomkus: Kodėl aš nepasitikiu internetu? (2018 02 23)

V.Tomkus: Tautos tribunolas - paskutinė viltis (2018 02 24)

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“!!! (2018 02 27)

V.Tomkus: Esu dukart „atpirkimo ožys“ NR.2 (2018 02 28)

V.Tomkus: Delfinas vs Delfi (2018 03 01)

V.Tomkus: Pasaka kaip senelis susipyko su dar senesniu (2018 03 02)

V.Tomkus: Atsakymas A.Anušauskui (2018 03 03)

V.Tomkus: Dar kartą apie pavogtą Sąjūdžio „Respublikos“ laikraštį (2018 03 06)

V.Tomkus: Atsargiai. Esu superagentas (2018 03 06)

V.Tomkus: Kas nuplaus tris milijonus? (2018 03 10)

V.Tomkus: Savo galvos aš niekam ir nei už ką nesiruošiu atiduoti! (2018 03 10)

V.Tomkus: Kadrai lemia viską, ypač jeigu jie iš KGB (2018 03 13)

V.Tomkus: Žaidimas su KGB prasideda (2018 03 17)

V.Tomkus: Kaip Lietuvoje aš tapau bomžu (2018 04 01)

V.Tomkus: Paaiškinu dėl inteligentijos (2018 04 09)

V.Tomkus: „O man Putinas patinka“ (2017 08 01)

***

Straipsniai, rašyti prieš penkerius metus:

V.Tomkus: Kaip valdomas pasaulis? (2011 06 23)

V.Tomkus: Prašau "WikiLeaks" paskelbti daugiau pažymų apie Lietuvą (2011 06 28)

V.Tomkus: „Viskas apie JĄ ir dar šis tas... apie orą“ (2011 07 16)

V.Tomkus: „Bin ladenų perėjimo metas“ (2013 10 30)

V.Tomkus: „Gavom, ką norėjom!“ (2013 11 13)

V.Tomkus: „Kaip prisivilioti ukrainietes?“ (2013 12 02)

V.Tomkus: „Diagnozė patriarxui“ (2014 02 18)

V.Tomkus: „Planas - sužlugdyti „Respubliką“ (2014 02 27)

V.Tomkus: MEILĖ RASAI IR PUTINUI (2014 03 15)

V.Tomkus: KĄ TURĖJO GALVOJE LIETUVOS PREZIDENTĖ? (2014 03 29)

V.Tomkus: Kodėl VIETOS oligarchams nebėra Lietuvoje VIETOS? (2014 05 15)

***

Straipsniai, rašyti prieš dešimt metų:

V.Tomkus: Lietuviais esame mes gimę... (2009 01 31)

V.Tomkus: Pokalbis su Leonidu Donskiu "Be pykčio" (2009 02 06)

V.Tomkus: Drąsiai, draugai, koja kojon! (2009 02 11)

V.Tomkus: Kam skambina Kudirkos VARPAI? (2009 02 20)

V.Tomkus: Apie konkurentus, kurių visi bijo ir... pavydi (2009 02 24)

V.Tomkus: Kokią kalbą rinksimės? (2009 02 26)

V.Tomkus: Nuvarytus arklius nušauna, tiesa? (2009 02 27)

V.Tomkus: Kuo serga jūsų žiniasklaida? (2009 03 02)

V.Tomkus: Ultimatumas valdžiai (2009 03 04)

V.Tomkus: Dar kartą įspėju lietuvių tautą (2009 03 06)

V.Tomkus: Su Lietuva - už Žalgirį! (2009 03 09)

V.Tomkus: Ar lengva būti Lietuvos piliečiu? (2009 03 13)

V.Tomkus apsvarstė etikos sargus (2009 03 17)

V.Tomkus: Ką reiškia "Gėjų manifestas"?! (2009 03 19)

V.Tomkus: Korupcija baigėsi - tegyvuoja diktatūra! (2009 04 08)

V.Tomkus: Sveikinimas su šventom Velykom (2009 04 11)

V.Tomkus: "Šunaujos balsas į dangų nebeina" (2009 05 15)

V.Tomkus: "Kam Lietuvai svetimos matrioškos?" (2009 05 16)