Oro pavojus: ar prie jo reikia priprasti?

Deja, neturi ir empatijos karo aukų kančioms, o kalba apie pigesnį agresorės Rusijos benziną.

„Aš, kaip buvęs Ukrainoje, pirmiausia labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę realiai pasitreniruoti ir iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip veikia visos grandys, nuo atsakingų valstybinių institucijų iki kiekvieno žmogaus reakcijos. Vienos įstaigos išvis nereagavo, kitos reagavo gana neadekvačiai - kažkas išvedinėjo vaikus į stadioną.

Bet buvo įstaigų, kurios sureagavo labai tvarkingai. Mūsų įstaigoje visi skyriai sureagavo, pacientai buvo suvesti į patalpas tarp dviejų sienų, kur nėra langų.

Ir civilių žmonių gyvenime buvo įvairių reakcijų. Ir tai yra visiškai normalu, nes pirmą kartą susidūrus su nauju netikėtu reiškiniu, natūralu, kad žmonės reaguoja labai įvairiai. Grėsmė nebuvo tokia milžiniška.

Pavyzdžiui, žinome, kad Rusijos pusėje ar Ukrainos pusėje kartais paleidžiama nuo 300 iki 1000 dronų. Tai pavojaus lygis visai kitoks. Tai, kad mes gauname pasitreniruoti su minimaliu lygiu, tikrai labai gerai. Manau, kai bus kitas aliarmas, tikrai visi reaguos geriau, kiek įmanoma geriau reaguoti.

Per 35 nepriklausomybės ir per 30 sąlyginės taikos metų visos priedangos buvo privatizuotos. Mes realiai tikrų priedangų, atitinkančių visus kriterijus, beveik neturime.

Jeigu ką turime, vėl iškilo klausimas, o kas atidarys? - kalbėjo M.Marcinkevičius. - Dar reikia atkreipti dėmesį, kad tai (paskelbtas oro pavojus, - aut. past.) buvo darbo dieną, darbo laiku, dauguma žmonių buvo savo darbo vietoje.

Jeigu pirmąsyk tai būtų vykę naktį iš šeštadienio į sekmadienį, tai būtų buvę žymiai sudėtingiau ir būtų sureaguota dar blogiau."

- Nuo ko priklausė reagavimas?

- Reagavimas priklausė nuo kelių dalykų - turbūt ne visi žmonės dar gerai ir suprato; nevisiškai gerai buvo sukoordinuota ir valstybės lygiu. Pats truputį nustebau, kad visi gavome pranešimus, bet sirenos neveikė.

Aš pripratęs prie sirenų Ukrainoje, tai truputį buvo dvejopas jausmas, ar tai kokie mokymai, apie kuriuos nepranešė, ar jau tikrai reikės bėgti....

Papasakosiu iš savo situacijos - mes visur parašėme laiškus, suskambinome visiems skyriams ir, girdžiu, vienas mūsų ūkio darbuotojas ramiausiai pučia lapus su pūtikliu. Įbėgau į teritoriją žmogaus gaudyti, nes jis negirdi telefono, sirenų nėra. Dalis žmonių tikrai nesureagavo dėl to, kad negirdėjo, nesuprato.

Paskui kita situacija - žiūriu stovi grupelė jaunų žmonių, aš išėjau į balkoną ir jiems sakau, „greitai eikite į koridorių", žiūri į mane tie žmonės, aš dar kartą kartoju, kad nejuokauju, pasižiūrėkite telefonus.

Galvoju, ot jaunimas išaugo, visiškai nereaguoja. Paskui išeina dėstytoja ir girdžiu, kad su jais kalba angliškai (juokiasi). Ir šis atvejis parodė, kad kol nėra sirenų, tie pranešimai nėra šimtaprocentinis dalykas.

Jeigu kalbėsime apie Ukrainos patirtį, teko būti viename baisiausių Kijevo apšaudymų, jie turi realias programėles, kurios realiu laiku rodo, kur skrenda raketos, bepiločiai.

Dažnai būna oro pavojus mieste, bet niekas praktiškai nereaguoja. Oro pavojus paskelbiamas tada, kai pradeda skristi link Ukrainos. Pradeda sekti savo mobilias programėles ir jei mato, kad skrenda link jų miesto, tada žmonės slepiasi.

Ukrainoje, kiek kalbėjome su kolegomis medikais, atakos yra labai dažnos, kasdienės, tai jie sako, jei į visas sirenas reaguotų, tai neturėtų laiko dirbti.

- Galima išprotėti.

- Beje, tas specialiai ir daroma. Civilių teroras. Kodėl daroma naktį? Pastebėjau, kaip labai dažnai daro Rusija - pirma banga būna tada, kai žmonės eina miegoti, t.y. tarp 22-24 val., kad neišsimiegotum, turėtum eiti į priedangą.

Tada kokią 3-4 val. būna, kad aliarmai atšaukiami, ir tada 4-5 val. paleidžia dar kažkiek raketų. Kitaip sakant, kad žmogus visą naktį negalėtų miegoti. Tai aiškiai skirta civilių žmonių terorui, o ne kariniams tikslams.

Žinome, kad Rusija visą žiemą atakavo ne karinius, ekonominius objektus, o šilumines elektrines, viskas buvo nukreipta į tai, kad būtų palaužta žmonių dvasia. Mes turime ruoštis tam pačiam.

- Todėl ir svarbus visuomenės susitelkimas. Juk girdėjome ir negražių atvejų, kai į priedangas nebuvo įleisti žmonės, liejosi pyktis.

- Ukrainoje pačioje pradžioje irgi tas pats buvo. Paskui greitai klausimai išsisprendė, nes už tokius dalykus buvo griežtai baudžiama, jei kažkas kažko neįsileisdavo. Būdavo ir pas juos taip, kad čia vos ne mano įstaigos priedanga ir jei ėjai pro šalį, tai tavo problema.

Iš esmės mes esame karo zonoje ir grėsmės yra realios, bet dauguma žmonių apie tai nemąstė, kai paklausdavai, pasakydavo „Ukrainos reikalas, prie ko čia mes?", būdavo net ir „kodėl tie ukrainiečiai atvažiavo, kodėl mes juo turime remti?".

Vienas dalykas, kai tau kalba protas, intelektas, visai kas kita, kai pajunti per savo emociją, baimę dėl vaiko. Ne veltui mes lėšas gynybai skiriame, ne veltui remiame ir padedame Ukrainai, nes taip, tie dronai ne šiaip sau į Lietuvą skrenda.

- Kodėl vieni žmonės į pranešimus reaguoja atsainiai, kiti rimtai?

- Nebuvo sirenų, kiti pranešimus ne iki galo suprato. Jeigu vienas, neturi vaikų, tada reagavo ramiau. Tai visiškai normalu. Skirtingi žmonės į bet kokį pavojų reaguoja skirtingai. Prisiminkime COVID-19. Vieni namie užsidarė ir bijojo išlįsti, kiti vaikščiojo be kaukių ir sakė, kad man čia nerūpi.

Pas mus ligoninėje dirba ukrainiečių, tai jie labiausiai sureagavo, labai priklauso nuo asmeninės patirties.

Jaunimas labai drąsus todėl, kad jis nepergyvenęs labai daug situacijų. Pats esu patyręs Ukrainoje, kai pradeda langai drebėti, kaukti signalizacijos kieme, tai labai greitai atsiduri tarp dviejų sienų arba slėptuvėj.

- Kaip susitvarkyti su baimės, drąsos jausmu ekstremalioje situacijoje?

- Baimės jausmas žmogui reikalingas, būtinas. Būti drąsiam nereikia. Tą akcentuoja ir ukrainiečių kariai, jie sakė, kad drąsuoliai miršta per pirmus tris mėnesius.

Kaip man pasakojo, turi būti kaip katinas, jis toks gyvūnas, kuris niekada nelėks, nešoks, pirmiausia pabudęs apsižiūri, prasitampo, padaro mankštą. Jis vaikšto tyliai. Drąsos pavojingose situacijose nereikia demonstruoti. Išgyvena profesionalai.

- Nuo kada padedate Ukrainai?

- Aš esu žmogus, kuris dirba Ukrainoje nuo 2015 metų, nuo pirmojo išsiveržimo (2014 m. agresorė Rusija pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą, - aut. past.). Ukrainoje esu buvęs 25 kartus. 2025 metais, pamenu, per vieną didžiųjų Kijevo apšaudymų žuvo 70 žmonių, sužeista daugiau nei 300.

Kai mes 2015 metais pradėjome dirbti, pavojų buvo gerokai mažiau, nebuvo dronų tais laikais. 2022 metais kai reikėjo važiuoti, tai turėjau programėles, visada sekdavau, į kokius miestus skrenda bepiločiai. Visada renkamės viešbučius saugesnėse vietose.

Būtinai apsižiūriu slėptuvę, įsivertinu, kur yra dvi sienos, ar reikės bėgti į koridorių ar į vonią.

Nepamiršiu to vaizdo - ant vieno blokposto buvo labai gražus užrašas, parašytas ukrainiečių kalba: „Jeigu ne mes, tai kas?" Aš irgi galvoju, mano vaikai jau paauginti, aš esu suaugęs vyras, tai kas tą darys, jei ne aš?

Dėl savo vaikų, būsimų anūkų. Ir suprantu, kad esame ne įtraukti į karą, bet mes esame karo zonoje. Ir mes, Baltijos šalys, esame pirmi taikiniai po Ukrainos.

Aš „prie rusų" jau gyvenau, bet nenoriu gyventi vėl „prie rusų", ypač žinant, kad tas rusas yra dar baisesnis negu buvo sovietmečiu. Ne tik Ukrainoje, mes matome, ką Putinas daro savo šaly. Sodina į kalėjimą už vieną pasisakymą internete ir pan. Tai baisiau nei sovietmečiu.

Žinoma, mielai dirbčiau tik savo darbą, bet atėjo toks laikotarpis, kad turi reaguoti.

- Teikiate pagalbą Ukrainos kariams dėl potrauminio streso sindromo, padariniai lieka visam gyvenimui?

- Ir savo ligoninėje teikiame pagalbą pabėgėliams, tarp jų ir vaikams, paaugliams, nes daugelis su potrauminiu stresu. Potrauminio streso sindromas lieka visam gyvenimui, tik tiek, kad jeigu gyveni saugioje aplinkoje, gali gyventi visai normalų gyvenimą.

Bet čia, kaip ir su alkoholiu, gali 20 metų negerti, jeigu vieną sykį užragausi, vėl gali viskas grįžti. Panašiai ir su potrauminiu stresu.

- Regis, ieškoti priedangos teks mums visiems dar, kaip paaiškinti vaikams situaciją?

- Pirmiausia vaikus reikia nuraminti, kad labai realios grėsmės nėra. Čia nėra tokia ataka, kaip Ukrainoje. Bet mes turime ruoštis. Ir nereikia verkti, o reikia veikti.

Tą turime vaikams po truputį kalbėti. Natūralu, pirmus kartus bus šokas ir suaugusiems, ir vaikams, svarbiausia, vaiką nuraminti. Vaiką nuramina tai, kai jis mato, kad nepanikuoja suaugusieji.

Vaikai pirmiausia reaguos ne į tai, ką kalbėsite, o ką darysite. Jeigu mama panikuoja, vaikas niekada nebus ramus. Nereikia ir neigti, kad čia viskas gerai. Be abejo, kalbėtis reikia pagal vaiko amžių.

- Visuomenė susiskaldžiusi, kaip pasiekti ramybę tokiu metu?

- Dar kelios sirenos per visą Lietuvą, o jeigu, neduok Dieve, dar pasprogtų, tai „geriausias" žmonių auklėjimo būdas, kad jie suprastų, nes karo grėsmė yra reali.

O kalbant apie politiką, tai, kad dalis politikų tiesiogiai dirba Rusijai, už Rusijos pinigus, tai irgi niekam ne paslaptis. Tiesiog atidirbinėja rusiškus pinigus ir tai labai akivaizdžiai matosi.

Dalis žmonių nori girdėti ne tiesą, o tai, ką jie nori girdėti, kad viskas gerai. Jeigu būsime su Rusija, tai bus pigesnis benzinas. Jeigu nori girdėti ne tiesą, o saldžius melus, tai dalis politikų tau tą ir sakys...